Futbolo pasaulyje nuolatos kalbama apie talentingiausius ir perspektyviausius futbolininkus, kurie netrukus turėtų tapti ryškiausiomis šio sporto žvaigždėmis. Nuo 2003 metų talentingiausiam pasaulio žaidėjui yra įteikiamas „Auksinio berniuko“ apdovanojimas, į kurį pretenduoja visi 20-ties metų amžiaus arba jaunesni futbolininkai.
Tačiau ar visi šį apdovanojimą gavę žaidėjai tapdavo ryškiausiomis pasaulio futbolo žvaigždėmis? Artėjant 2017 metų „Auksinio berniuko“ nugalėtojo paskelbimui, Eurofootball.lt nusprendė pasidomėti, kaip susiklostė visų šį apdovanojimą laimėjusių žaidėjų karjeros ir kur tuo metu rungtyniavo garsiausi žaidėjai, kuriems šio titulo laimėti nepavyko.
Antroji šio straipsnio dalis – jau rytoj.
2003 metai: Rafaelis van der Vaartas
Tuometinė ekipa: „Ajax“
Dabartinė ekipa: „FC Midtjylland“
Rafaelis van der Vaartas apie savo išskirtinį talentą pranešė daug anksčiau, nei jam buvo atiduotas šis apdovanojimas. Į pagrindinę „Ajax“ ekipą prasimušęs dar 2000 metais, kai jam buvo vos 17 metų, saugas jau po metų buvo pakviestas atstovauti ir savo šalies nacionalinei ekipai.
2002-2003 metų sezone olandas dėl traumos sužaidė vos 21 mačą, tačiau net ir per jas jis „Ajax“ ekipai pelnė 18 įvarčių. Po tokio sezono jam laimėti „Auksinio berniuko“ apdovanojimo nesutrukdė net ir ne toks sėkmingas kito sezono startas. Negana to, 2003 metais šis žaidėjas jau tvirtai jautėsi ir nacionalinėje Nyderlandų rinktinėje, kurioje jis per 10 mačų pelnė tris įvarčius.
Nepaisant didžiulio stipriausių ekipų susidomėjimo, R. van der Vaartas liko „Ajax“ gretose ir 2003-2004 metų sezone, kurio metu jam buvo skirta nemažai kritikos dėl priaugto antsvorio ir dėl to, kad jis daugiau dėmesio skyrė ne žaidimui, o vakarėliams ir buvimu žvaigžde. Po ne tokio sėkmingo sezono, tuometinis ekipos treneris Ronaldas Koemanas nusprendė jam skirti kapitono raištį, tikėdamasis, jog tai padės šiam futbolininkui susigrąžinti prieš tai rodytą formą.
Visgi, gailėtis šiuo sprendimu R Koemanas pradėjo labai greitai. Rugpjūtį tarptautinėse rungtynėse tarp Švedijos ir Nyderlandų rinktinių, tuometinis R. van der Vaarto komandos draugas „Ajax“ klube – Zlatanas Ibrahimovičius traumavo olandą, o šis po šio epizodo metė kaltinimus Švedijos futbolo žvaigždei. Saugas viešai kaltino Z. Ibrahimovičių specialiai jį sutraumavus, o tarp žaidėjų įsivyravęs konfliktas lėmė, jog netrukus Zlatanas paliko „Ajax“, kai buvo netikėtai parduotas į „Juventus“ ekipą.
Epizodas, kuriame Z. Ibrahimovičius traumavo R. van der Vaartą:
Tuo olando išsišokimai „Ajax“ gretose nesibaigė – pardavus Z. Ibrahimovičių, būtent R. van der Vaartui teko kamšyti atsiradusias spragas puolėjo pozicijoje. Dėl to, kad jam teko žaisti ne savo natūralioje pozicijoje futbolininkas reiškė nepasitenkinimą, o gruodį prieš Čempionų lygos rungtynes jis atsisakė žaisti ne savo pozicijoje, tad R. Koemanui neliko nieko kito, kaip pripažinti savo klaidą ir atimti iš žaidėjo jam skirtą kapitono raištį.
Galiausiai nieko nestebino tai, jog po tokio sezono „Ajax“ ryžosi parduoti savo žvaigždę. Nors 2005 metų vasarą žaidėjas jau nebebuvo pati patraukliausia prekė futbolo rinkoje, jis buvo stipriai siejamas su persikėlimu į „Milan“ klubą. Visgi, visų nuostabai žaidėjas tą vasarą pasirinko Vokietiją ir už 5,5 milijonų eurų sumą persikėlė į „Hamburger“ ekipą.
R. van der Vaartas Vokietijoje netruko įrodyti savo klasės – mušęs įvarčius jau nuo pat sezono pradžios, jis tapo rezultatyviausiu „Hamburger“ žaidėju ir padėjo komandai užimti trečiąją vietą „Bundesliga“ pirmenybėse. Nors kitas sezonas tiek žaidėjui, tiek komandai nebuvo toks sėkmingas, 2007 metų vasarą saugą pradėjo vilioti Madrido „Real“ klubas.
Tačiau ir tą kartą futbolininkas nusprendė atsisakyti garsios komandos pasiūlymo. „Aš liksiu Hamburge dar vieną sezoną. Pagaliau čia mes turime komandą, su kuria galime kažką pasiekti“, - tuo metu kalbėjo olandas.
Nepaisant to, jog komandai rungtyniauti sekėsi ne taip gerai, kaip tikėjosi šis žaidėjas ir Vokietijoje jie užėmė ketvirtąją poziciją, o už šį futbolininką žiemą savo pasiūlymus pateikė ir „Chelsea“ bei „Valencia“ klubai, R. van der Vaartas tęsėjo savo pažadą ir liko komandoje iki pat sezono pabaigos. Tiesa, žaidėjas atsisakė pratęsti savo sutartį su komanda ir visiems tapo aišku, jog ateinantį sezoną olando „Hamburger“ ekipoje nebeliks.
Dar prieš pasibaigiant 2007-2008 metų sezonui, savo susidomėjimą saugu aktyviai demonstravo „Atletico“ ir „Juventus“ ekipos. Madrido klubas buvo netgi pateikęs 15 milijonų eurų pasiūlymą, kurį „Hamburger“ ekipa atmetė. Visgi, galiausiai R. van der Vaartas išvyko į Ispanijos sostinę, tiesa, į principinių „Atletico“ varžovų – „Real“ stovyklą. Neparduodami žaidėjo į „Atletico“ sau naudos nepasidarė ir „Hamburger“ klubas, kuriam teko susitaikyti su mažesne išpirka – „Real“ už futbolininką sumokėjo 13 milijonų eurų.
Madrido klube Nyderlandų rinktinės žaidėjas taip pat nuo pirmųjų akimirkų įrodinėjo galintis sėkmingai žaisti tokiame lygyje. Praėjus vos 4 dienoms po persikėlimo į klubą jis draugiškose rungtynėse jau pasižymėjo įvarčiu bei atliko rezultatyvų perdavimą. Sėkmingai R. van der Vaartas debiutavo ir „La Liga“ pirmenybėse, pelnydamas įvartį į „Numancia“ vartus savo pirmąjame mače Ispanijos čempionate. Rugsėjį žaidėjas pelnė savo pirmąjį karjeros „hat-tricką“, o toks jo pasirodymas lėmė tai, jog olandas buvo nominuotas prestižiniam „Ballon d‘Or“ apdovanojimui. Kaip ir buvo galima tikėtis, žaidėjui šio trofėjaus laimėti nepavyko, o net ir tokia nomicija neįtikino tuometinio „Real“ trenerio Juande Ramoso, kuris saugą dažniausiai į aikštę leisdavo tik po keitimo.
2009 metų vasarą pasirodė gandų, kad olandas nėra patenkintas savo role ekipoje, o žaidėju domėjosi „Premier“ lygos grandai – „Arsenal“, „Chelsea“ ir „Liverpool“. Futbolininkui vietos „Real“ sudėtyje nebuvo numatęs ir naujasis treneris Manuelis Pellegrini, kuris vasarą netgi atėmė iš savo žaidėjo 23 numeriu pažymėtus marškinėlius ir juos atidavė Estebanui Granero. Visgi, galiausiai komandos treneris ir futbolininkas rado bendrą kalbą, o žaidėjui netgi buvo sugrąžintas jo mėgiamas marškinėlių numeris, E. Granero atiduodant 24 nemeriu pažymėtus marškinėlius.
Nors per pirmuosius keturis mačus M. Pellegrini net neįtraukė saugo į rungtynių paraišką, sezono eigoje Kaka patirta trauma suteikė R. van der Vaartui galimybę žaisti startinėje komandos sudėtyje. Olandas per sezoną pelnė septynis įvarčius ir jam pasibaigus atskleidė, jog tikisi likti šioje komandoje iki pat kontrakto pabaigos.
Gražiausi R. van der Vaarto žaidimo epizodai „Tottenham Hotspur“ ekipoje:
Šiems žaidėjo norams išsipildyti neleido „Real“ klubas, kuris visomis priemonėmis stengėsi parduoti šį futbolininką. Dieną prieš transferų lango užsidarymą Madrido klubui nepavyko sėkmingai užbaigti 18 milijonų svarų vertės transfero, po kurio saugas būtų persikėlęs į „Bayern“ klubą. Šios nesėkmingos derybos sukėlė nedidelę paniką „Real“ klube per paskutinę transferų lango dieną, o tuo puikiausiai pasinaudojo „Tottenham Hotspur“ klubas. „Spurs“ likus vos porai valandų iki transferų lango uždarymo pateikė 8 milijonų svarų pasiūlymą už žaidėją, o futbolininką parduoti bet kokiu būdu norėjusiai „Real“ ekipai neliko nieko kito, kaip tik sutikti su tokiu anglų pasiūlymu. Beje, toks veiksmas „Tottenham“ klubui galėjo baigtis nesėkmingai: dėl kilusių kompiuterinių problemų, reikiami dokumentai laiku nepasiekė „Premier“ lygos būstinės ir klubas nespėjo užregistruoti naujoko šioms pirmenybėms. Nepaisant to, „Tottenham Hotspur“ kreipėsi į Anglijos pirmenybių vadovybę prašydami specialios išimties, o šie remdamiesi tuo, jog sandorį laiku užbaigti sutrukdė „techninės problemos“, nusprendė žaidėją užregistruoti jau kitą dieną, kai transferų langas jau buvo uždarytas.
Nepaisant tokios savo karjeros pabaigos „Real“ klube, žaidėjas vėliau spaudoje nebuvo linkęs pripažinti, jog jo pasirodymas Ispanijoje buvo nesėkmingas, o persikėlimą į Angliją jis vadino tik siekiu įrodyti savo vertę ir kitoje šalyje. Tik pradėjęs rungtyniauti „Tottenham Hotspur“ ekipoje, R. van der Vaartas dar kartą nuo pat sezono pradžios įrodinėjo savo meistriškumą šįkart jau „Premier“ lygoje. Saugas spalį buvo pripažintas geriausiu „Premier“ lygos mėnesio žaidėju, o itin sėkmingam žaidėjo sezonui koją pakišo tik gruodį patirta trauma. Nepaisant to, futbolininkas „Premier“ lygoje pelnė 13 įvarčių ir atliko 9 rezultatyvius perdavimus, o šie rodikliai buvo geriausi jo komandoje.
Kitą sezoną R. van der Vaartas pradėjo tiesiog nuostabiai – per pirmuosius penkis mačus jis pelnė šešis įvarčius, o pasižymėjęs penkis susitikimus iš eilės „Premier“ lygoje, jis pakartojo „Tottenham Hotspur“ rekordą. Visgi sezono metu tokios formos olandui išlaikyti nepavyko ir jam teko dar kartą atsidurti tokioje pačioje situacijoje, kaip ir Ispanijoje. Nors žaidėjas nepaisant gandų apie susidomėjimą iš Vokietijos dar kartą teigė norintis likti komandoje, „Tottenham“ klubas vasarą sustiprino ekipos saugų liniją keliais naujokais, taip olandui parodydamas, jog jis šiam klubui nebėra reikalingas.
2012 metų vasaros pabaigoje R. van der Vaartas priėmė sprendimą sugrįžti į savo buvusią ekipą – „Hanburger“. Nors klubas su šiuo žaidėju siejo didžiules viltis ir už jį sumokėjo 13 milijonų eurų, tapti komandos lyderiu jam nepavyko. Nors kartais futbolininkas primindavo apie save „Hamburger“ aistruoliams pelnydamas puikius įvarčius, dar kartą tapti žvaigžde Vokietijoje olandui nepavyko, o galiausiai pati Vokietijos ekipa nusprendė su juo atsisveikinti, nepratęsdama sutarties.
Penki gražiausi R. van der Vaarto įvarčiai Vokietijoje:
Be kontrakto likusiam žaidėjui sutartį 2015 metų vasarą pasiūlė į „La Liga“ pakilusi „Real Betis“ komanda. Visgi, šioje ekipoje R. van der Vaartas buvo tik statistas – sužaidė vos 7 mačus, per kuriuos nepelnė nė vieno įvarčio. Galiausiai po nesėkmingo sezono veteranas šanso aukščiausiame lygyje nebesulaukė, o karjerą pratęsti jis nusprendė Danijoje. Tiesa, „Midtjylland“ ekipoje jis jau nebepriminė to žaidėjo, kuris rodė aukščiausią klasę stipriausiose Europos lygose – praėjusį sezoną olandas pelnė tik du įvarčius, o ir šį sezoną jis pradėjo ant atsarginių žaidėjų suolelio.
Nyderlandų rinktinėje R. van der Vaartas iš viso sužaidė daugiau nei 100 mačų ir pelnė 25 įvarčius. Nors su savo šalies rinktine jis vyko į tris Europos ir du Pasaulio čempionatus, žaidėjui nacionalinėje ekipoje per svarbiausius turnyrus dažniausiai tekdavo atsarginio futbolininko rolė. Kartu su nacionaline ekipa saugas 2010 metais laimėjo planetos pirmenybių sidabro medalius.
Rafaelio van der Vaarto karjera:
2000-2005 metai „Ajax“ – 117 rungtynių, 52 įvarčiai;
2005-2008 metai „Hamburger“ – 74 rungtynės, 30 įvarčių;
2008-2010 metai „Real“ – 58 rungtynės, 11 įvarčių;
2010-2012 metai „Tottenham Hotspur“ – 63 rungtynės, 24 įvarčiai;
2012-2015 metai „Hamburger“ – 78 rungtynės, 16 įvarčių;
2015-2016 metai „Real Betis“ – 7 rungtynės;
2016- metai „FC Midtjylland“ – 15 rungtynių, 2 įvarčiai;
Nyderlandų rinktinė – 109 rungtynės, 25 įvarčiai.
Garsiausi šios amžiaus grupės (1983-1984 metų gimimo) žaidėjai, kurie nelaimėjo šio titulo:
Philippas Lahmas, Daniele De Rossi, Yaya Toure, Franckas Ribery, Robinas van Persie, Javieras Mascherano, Giorgio Chiellini, Andresas Iniesta, Arjenas Robbenas, Fernando Torresas.
Nors šioje amžiaus grupėje yra daugybė žaidėjų, kurie Europiniame futbole per savo karjerą pasiekė daugiau nei R. van der Vartas, 2003 metais dauguma iš jų dar tik žengė pirmuosius savo žingsnius aukščiausio lygio futbolo čempionatuose, o į trofėjų iš jų realiai pretendavo vos pora žaidėjų.
Rimčiausiu kandidatu atimti 2003 metų „Auksinio berniuko“ titulą iš R. van der Vaarto buvo galima laikyti Fernando Torresą. Ispanas tuo metu ne tik buvo rezultatyvus Ispanijos pirmenybėse atstovaudamas „Atletico“ klubui, tačiau ir jau buvo debiutavęs Ispanijos rinktinės sudėtyje.
Į titulą taip pat pretendavo ir Arjenas Robbenas, kuris taip pat kaip ir titulą laimėjęs tautietis žaidė Olandijoje, PSV gretose. Nors PSV aplenkė „Ajax“ šalies pirmenybėse, o A. Robbenas jau buvo svarbi figūra šioje ekipoje, savo šalies rinktinėje šiam žaidėjui vis dar nebuvo suteikiama tiek daug galimybių, kiek „Auksinio berniuko“ titulą laimėjusiam kolegai. Kitas olandas – Robinas van Persie, jau žaidė „Fayenoord“ klube, tačiau tuo metu jis daug įvarčių nemušė, o savo kvietimo į rinktinę sulaukė tik po poros metų.
Keletas iš šio sąrašo narių 2003 metais jau priklausė garsiems klubams, tačiau jų gretose vis dar nevaidino svarbios rolės. Daniele De Rossi jau buvo pradėjęs savo karjerą „Roma“ ekipoje, bet tuo metu jis dar dažniausiai laiką leisdavo ant šios komandos atsarginių žaidėjų suolelio. Philippas Lahmas dar tik debiutavo „Bundesliga“ pirmenybėse, kai „Bayern“ klubas jį išnuomojo į „Stuttgart“ ekipą. Tuo tarpu Andresas Iniesta tais metais dar tik žengė pirmuosius žingsnius pagrindinėje „Barcelona“ ekipoje.
Tuo tarpu kitų futbolininkų karjeros tuo metu dar tikrai neatrodė daug žadančios. Giorgio Chiellini vis dar rungtyniavo „Serie B“ pirmenybėse, Javieras Mascherano dar tik pradėjo profesionalo karjerą Argentinoje, o Yaya Toure rungtyniavo ne pačiame garsiausiame Belgijos „Beveren“ klube.
Dar menkesnės atrodė Francko Ribery galimybės sužibėti futbolo pasaulyje – žaidėjas tuo metu rungtyniavo tik trečioje pagal pajėgumą Prancūzijos lygoje.
