© Eurofootball.lt
1989m. Anglijos taurės pusfinalis tarp „Liverpool“ ir „Nottingham Forest“ įvyks Šefieldo stadione „Hillsborough“. Taip nusprendė Futbolo Asociacija, nepaisydama „Liverpool“ klubo atstovų prašymų susitikimą rengti Mančesterio „Old Trafford“ stadione. Juk 1988-tųjų sezone šios komandos jau buvo susitikusios taurės pusfinalyje, ir būtent „Hillsborough“ stadione. Tada žmonių spūstyje nukentėjo 38 „raudonųjų“, tačiau daugumai viskas baigėsi tik(!) rankų, kojų ar šonkaulių lūžiais.
Futbolo Asociacijai(FA) šie faktai nepasirodė labai reikšmingi. 1989-tųjų pusfinaliui buvo išleista rungtynių programėlė, kurioje puikavosi perpildyto stadiono nuotrauka, daryta prieš metus. O šalia tekstas: „Pažvelgus į Hillsborough, Jūs galite įsitikinti, kodėl šis stadionas jau ilgai laikomas kaip idealiausia vieta rengti svarbiausias rungtynes“. 1989m. balandžio 15-tąją FA nekompetencijos ir nusikalstamų policijos veiksmų dėka 96 gerbėjai prarado gyvybes, dar 170 buvo suluošinti...
Iš esmės „Hillsborough“ stadionas neatitiko ir tų gana „švelnių“ reikalavimų, kurie buvo keliami to meto arenoms. Po 1972 m. tragedijos Glazge, kada žuvo 66 futbolo gerbėjai, D.Britanijos vyriausybė įpareigojo klubus įvykdyti standartus ir gauti vadinamuosius „saugumo sertifikatus“. Tokį sertifikatą gavo ir „Sheffield Wednesday“, tačiau nuo 1979-tųjų didelių darbų rūpinantis žiūrovų saugumu nebuvo atlikta, išskyrus tai, kad viena iš tribūnų (Leppings Lane) plieninėmis tvoromis buvo padalinta į 7 sektorius. Siauri sektoriai apjuosti tvirtais strypais – tokiu vaizdu 1989 m. pasitiko ši stadiono tribūna. Niekas nepaskaičiavo koks žmonių kiekis galimas į kiekvieną tokį sektorių. Niekas ir nesuko galvos, kaip kontroliuoti, kiek žmonių suėjo į vieną ar kitą sektorių. Tais laikais ir požiūris į futbolo gerbėją buvo lyg į galviją - svarbiausia apieškoti ir suvaryti į gardus, visa kita jau ne policijos reikalas.
Alanas Hansenas, „Liverpool“ klubo gynėjas: „ Dabar niekas ir neprieštarauja, kad sprendimas „raudonųjų“ gerbėjams skirti tribūną „Leppings Lane“, o ne kur kas didesnį šefieldišką „Kop“ variantą, buvo didžiausia padaryta klaida. Apie 40 tūkst. žiūrovų vidutiniškai apsilanko „Liverpool“ namų rungtynėse, beveik dukart daugiau nei pas „Nottingham Forest“. Tačiau „miškininkų“ gerbėjams vis tiek buvo skirta dvigubai talpesnė tribūna nei „raudoniesiems“! Rungtynių organizatoriai paskaičiavo, kad „Leppings Lane“ yra arčiau greitkelio M62, jungiančio Šefieldo miestą su Liverpuliu. Bet nepagalvota, kad „raudonųjų“ fanų armija – viena didžiausia šalyje, ir į šias svarbias rungtynes ji plūs iš įvairiausių Anglijos kampelių“.
Tačiau ir 1988 m. „Leppings Lane“ buvo skirtas „Liverpool“ gerbėjams, tada kaip ir viskas „tvarkoje“. Tvarkos palaikymo operacijai stadione tą dieną vadovavo toks D.Duckenfieldas, pareigūnas, tik retai dirbantis futbolo rungtynėse, ir niekada tokio lygmens. Jei jis būtų supratęs ką ruošėsi daryti, tai žinotų, kad „Liverpool“ gerbėjai turi įprotį ateiti neužilgo iki rungtynių pradžios. Savame „Anfielde“ jie greitai ir lengvai praeidavo į legendinę „Kop“ tribūną, ir jokių problemų nekildavo. Tačiau „Hillsborough“ stadione viskas buvo kur kas sudėtingiau.
Visų pirma, prie tribūnos kurią atidavė „raudonųjų“ gerbėjams, buvo įrengta per mažai turniketų tokiam žmonių srautui reguliuoti. Antra, praėjus turniketus tik siauras tunelis tiesiogiai jungėsi su tribūna. Rungtynės turėjo prasidėti 15.00h, tačiau likus pusvalandžiui iki teisėjo švilpuko, tapo aišku, kad susigrūdusi prie turniketų didelė žmonių minia nespės laiku patekt į stadioną. Dabar tokiais atvejais nukeliama rungtynių pradžia. Tuometė policijos reakcija? „Mes juos visus suleisime iki 15.00.“ – pasakė D.Duckenfieldas savo pagalbininkams žvelgdamas į stebėjimo kamerų monitorius. Vienas iš policininkų, buvęs arčiau įvykių, susisiekė per raciją su viršininku ir pasiūlė atidėti rungtynių pradžią. Tačiau mačas prasidėjo lygiai trečią valandą. Nebuvo ir stadiono darbuotojų, kurie pasitiktų praėjusius pro turniketus ir nukreipinėtų žmones į dar laisvus sektorius. Todėl vėluojantys gerbėjai visi kaip vienas „plaukė“ tuo pačiu tuneliu į du viduriniuosius sektorius. Niekas jiems nepaaiškino, kad galima pasukti į šonus nuo tunelio, ir patekti į kitus sektorius, kur galima laisvai stovėti. Vietoj to, visi ėjo tik į tuos du sektorius, kurie likus 10 minučių atrodė jau kritiškai perpildyti.
D.Duckenfieldas sulaukė pasiūlymų atidaryti vartus (A ir C), kurie buvo skirti išėjimui iš stadiono, ir suleisti likusius žiūrovus pro juos, o ne per tuos siaurus turniketus. Po kelių minučių dvejonių, visgi D.Duckenfieldas davė sutikimą. Tačiau liepė akylai stebėti tik A vartus, kad neturintys bilietų į sėdimas vietas, nepraslystų į jas. O kitus vartus (C) beveik niekas nekontroliavo ir niekas žmonėms nepaaiškino, kad tuneliu eiti nebeverta, trečias ir ketvirtas sektoriai jau visiškai užpildyti. D.Duckenfieldui visi futbolo gerbėjai buvo „chuliganai“, ir jam rūpėjo tik kad niekas neišbėgtų į aikštę rungtynėms neprasidėjus. O tai padaryti buvo galima tik iš sėdimų vietų, prieš kurias nebuvo metalinių atitvarų. Todėl būtent įėjimai į šias vietas buvo kontroliuojami D.Duckenfieldo patikėtinių. O dėl einančių į stovimas „Leppings Lane“ tribūnos vietas, viskas jau buvo „paruošta“. Tribūnos suskirstymas į sektorius, kaip priemonė geriau kontroliuoti „chuliganus“. Kas ten galėjo nutikti?
O atsitiko štai kas. Vėliau atėjusieji vis labiau ir labiau spaudė tuos, kurie jau buvo sektoriuose. 4-tąją rungtynių minutę nuo didelio spaudimo atsidarė vienas išėjimas į aikštę, tačiau policininkai suskubo sulaikyti „chuliganų“ veržimąsi uždarydami vartelius. Išėjimai iš „mėsmalės“ tebebuvo uždaryti. Kažkas iš „tvarkos sergėtojų“ pradėjo suprasti kas čia vyksta, ir atidarė vartelius iš ketvirtojo sektoriaus. Tačiau išleidęs keletą žmonių, juos vėl uždarė. Mirštančiųjų dejonių ir riksmų jam buvo per mažai, reikėjo „įsakymo“. Galų gale tas pareigūnas pasielgė kaip žmogus ir atidarė vartelius. 15val. 6 min. žmonės vienas paskui kitą pradėjo ropštis į aikštę, ant žaliosios vejos. Negana to, D.Duckenfieldas nusprendė nutraukti šią „chuliganų“ intervenciją, iškviesdamas policininkus su šunimis...
Alanas Hansenas: „Kada rungtynės prasidėjo ir spūstis už mūsų vartų pasiekė piką, mes žaidėjai, per daug buvom susikoncentravę į įvykius aikštėje, kad suprasti kas vyksta tribūnose. ...Mes neblogai pradėjom rungtynes, P.Beardsley net pataikė į skersinį...Tačiau, kad kažkas ne taip, supratau išvydęs kelis fanus įbėgančius į aikštę. Kada jie bėgo pro mane, riktelėjau: „Palikite aikštę, bus didelių problemų!“. Vienas iš jų atšovė: „Alai, ten žmonės žūsta!“. Aš mačiau, kad kai kurie bandė perlipti metalines atitvaras, bet pasinėręs į žaidimą tam nesuteikiau didelės reikšmės. Po kelių akimirkų prie teisėjo pribėgo vienas policininkas ir žaidimas buvo sustabdytas, o komandos pasiųstos į persirengimo kambarius“.
Kada kelios dešimtys žmonių jau žuvo ir reikėjo kuo greičiau rūpintis kitų gyvybių išsaugojimu, keletas policininkų užlipę ant metalinių tvorų mojavo miniai, kad jie...trauktųsi atgal, į priešingą pusę! Iškviesti „pagalbininkai“ su šunimis vietoj „chuliganų“ atakos, išvydo kraupų vaizdą. Kūnai be gyvybės ženklų gulėjo šalia aikštės. Net ir tada D.Duckenfieldas nesiruošė skelbti evakuacijos.
Tuo metu niekas nekvietė ir papildomų greitosios pagalbos automobilių. Vadovaujantis įvestais saugumo reikalavimais po gaisro Bredforde 1985m.(žuvo 56 žmonės), stadione privalėjo būti du greitos pagalbos automobiliai, ir dar vienas – ne toliau kaip mylios spinduliu nuo stadiono. Prie „Leppings Lane“ tądien tebuvo tik viena ‚greitoji“.
15val. 15min. nuskambėjo frazė, davusi atitinkamą atspalvį visiems policijos veiksmams šios tragedijos tyrimo metu. D.Duckenfieldas FA atstovams pareiškė, kad C vartus „atidarė“ patys „Liverpool“ gerbėjai. Ir nors teisėjo G.Tayloro dvi ataskaitos padėjo pakeisti požiūrį į gerbėjus, į pačią saugumo sistemą stadionuose, ir galiausiai, kad vartus liepė atidaryti būtent D.Duckenfieldas, niekas iš kaltininkų nebuvo nubaustas. Yorkšyro policijos veiksmų tyrimas buvo pavestas kolegoms iš kitų grafysčių, kurie priėjo rekomendacinio pobūdžio išvados skirti drausmines sankcijas D.Duckenfieldui ir jo pavaduotojui B.Murray. Genialus sprendimas! Ypač, jei atkreipus dėmesį į faktą, kad šie pareigūnai jau buvo pensijoje. Negana to, po tragedijos praėjus kelioms dienoms, laikraštyje „The S*n“ pasirodė materialas su skambia antrašte „TIESA“, greičiausiai remiantis tais pačiais „patikimais“ šaltiniais su antpečiais. Tame straipsnyje dėstoma, kad tragedija įvyko dėl girtų pačių sirgalių kaltės, ir kad kai kurie kraustėsi po žuvusiųjų kišenes. Iki šiol Liverpulyje daugelis neima šio šlykštaus leidinio į rankas, ir kartas nuo karto vykdomos akcijos reikalaujant „The S*n“ prisipažint melu.
Kenny Dalglishas, vyriausias „Liverpool“ treneris: „The Star numeryje šmeižto buvo ne ką mažiau, tačiau jau kitą dieną jie išėjo su atsiprašymu. Jie žinojo, kad ta versija yra niekinė. Paskambino man ir tuometis „The S*n“ vyr. redaktorius. „Kaip mes galime ištaisyti situaciją?“ – paklausė jis. „O gi paprasčiausiai, išspausdinkite analogiškų matmenų antraštę „Mes sumelavome“ – atsakiau aš. Tačiau redaktorius suriko: „Aš negaliu to padaryti!“ „Niekuo tada padėti negaliu“, - atsakiau ir padėjau telefono ragelį“.
1991m. baigėsi tragedijos „Hillsborough“ stadione teisminis procesas. Paskelbtas verdiktas „nelaimingas atsitikimas“ buvo ne kas kita, kaip ciniškas spjūvis aukų artimiesiems. Šie prisiekė siekti teisingumo tol, kol tikrieji kaltininkai bus nubausti.
„Hillsborough“ visiems laikams pakeitė britų futbolo veidą. Šis žodis jau nebe asocijuojasi su futbolo klubu „Sheffield Wednesday“ ar su futbolo stadionu. Tai – sinonimas tragedijos, link kurios abejingumo keliu ėjo britų futbolas. „Hillsborough“ buvo neišvengiamas, tai neįvyko nei iš šio, nei iš to. Nuo 1900m. D.Britanijoje per 27 incidentus futbolo stadionuose, žuvo 306 gerbėjai, daugiau kaip 3500 suluošinta. Kalba eina ne apie aukas chuliganų tarpusavio santykių aiškinimuose. Šis sąrašas rungtynių organizatorių, neišprususių policininkų ir gobšių klubų sąžinės reikalas. Daugelis stadionų aštuntajame dešimtmetyje tapo pavojingi žmonių susibūrimams. Jei ne „Hillsborough“, tragedija vis tiek greičiausiai būtų įvykusi kurioje kitoje šalies vietoje.
Galutinis teisėjo G.Tayloro pranešimas, padarytas 1990m. sausio mėn., pasirodė pilniausias bei teisingiausias iš visų devynių oficialių tyrimų iki tol. Jis kritikavo daugelį šio žaidimo aspektų: futbolo biurokratijos vadovus; stadionus kaip statinius; žaidėjus už netinkamą elgesį; klubus už prekybą alkoholiu ir bendradarbiavimo stokos su sirgaliais; visuomenės informavimo priemones už bereikalingą aistrų kurstymą; fanus už chuliganizmą. Pranešimą sudarė 76 rekomendacijos, tarp kurių buvo šios: stovimas vietas tribūnose pakeisti sėdimomis; sugriežtinti stadionų statybos ir rekonstrukcijų kontrolę; baudžiamojon atsakomybėn patraukti už įvairių daiktų mėtymą į aikštę, rasistinius lozungus ir išbėgimus į aikštę; peržiūrėti iš esmės saugumo stadionuose palaikymo sprendinius, taip pat iš principo keisti pačios policijos darbą su minia.
Prabėgus 15 metų vis labiau pasigirsdavo balsų, reikalaujančių grąžinti stovimų vietų terasas. Atseit be jų futbolas praranda savo žavesį, atmosfera daugelyje stadionų primena teatrališkus spektaklius ar bibliotekas, nėra to nenutrūkstamo skandavimo ir dainavimo. Tarp tų kurie prieštarauja grįžimui į praeitį, yra nemažai ir „Liverpool“ gerbėjų. Vienas jų pasakė: „Iš tikrųjų, tribūnose su stovimomis vietomis susidarydavo neįtikėtinai nuostabi atmosfera, futbolą žiūrėti buvo vienas malonumas. Tačiau vis tiek buvo baisu. Kiekvienas iš mūsų žinojo, kad kažkada kažkas nutiks...“
1989m. balandžio 15-tąją žuvo 95 „Liverpool“ gerbėjai. Dar vienas, Tony Blandas, beveik 4 metus pragulėjo komoje. Per jo laidotuves skambėjo legendinis himnas „You“ll never walk alone“. Šiai dienai Anglijos stadionuose jau yra kam pasirūpinti futbolo reginiu pasimėgauti ateinančiais žiūrovais. Jie nelieka vieni. Jie žiūri futbolą kitokiuose stadionuose, kurie nepanašūs į 1989-tųjų „Hillsborough“...
R.I.P. 96
