Be penkių minučių čempionai – taip galėtume apibūdinti vakarykštes rungtynes. Lietuvos rinktinė vakar pasaulio čempionato atrankoje buvo arti ne tik pirmosios pergalės, bet ir arti to, ko LFF stadionas yra pasiilgęs labiausiai – gražaus žaidimo, kovos ir sėkmingos pabaigos.
Deja, nuostabi pirmoji rungtynių pusė nebuvo tokia pati ir antrajame kėlinyje. Edgaro Jankausko sustyguota Lietuvos rinktinė iššvaistė dviejų įvarčių pranašumą ir paskutinę teisėjo pridėto laiko minutę praleido labai skaudų išlyginamąjį įvartį.
Kad ir kaip bebūtų liūdna, tačiau jei kuris nors prieš rungtynes būtų atėjęs ir pasiūlęs lygiąsias su Slovėnijos rinktine – su malonumu daugelis būtume priėmę. Skaudu ne dėl prasto rinktinės žaidimo ar kovingumo, o dėl itin kartaus įvarčio 93-ąją minutę.
Baigėsi akmens amžius Lietuvos futbole
Lietuvoje yra puikių futbolo specialistų? Taip. Dar ne taip seniai visiems Lietuvos futbolo sirgaliams teko stebėti, kaip nacionaliniai komandai tenka žaisti prie trenerio Igorio Pankratjevo. Šiuo laikotarpiu Lietuvos futbolą drebino skandalai pačioje federacijoje, buvo reikalaujama vadovų galvų, bet niekas judėti į priekį nenorėjo.
Dėl itin prasto 2013-15 metų laikotarpio kaltinti vien trenerį I. Pankratjevą tikrai negalima. LFF matė šią situaciją ir pamatys nesiėmė veiksmų. Galiausiai 2016 metų sausį prezidento pareigas perėmė žmogus, kuris galbūt nėra futbolo virtuvės šefas, tačiau yra tikras savo darbo profesionalas.
Labiausiai džiugu dėl trenerio Edgaro Jankausko, kuris taip pat 2016 metų pradžioje stojo prie Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio pareigų. Tiesą sakant, iš pradžių kilo dvejopos mintys – galbūt reikėjo specialisto iš užsienio ar to pačio Aurelijaus Skarbaliaus, tačiau E. Jankausko futbolo intelektu abejoti nereikėjo niekada.
UEFA Čempionų lygos laimėtojas E. Jankauskas subūrė profesionalią komandą, kuri pagaliau turi galimybes stebėti varžovų žaidimą nuo A iki Z. Be E. Jankausko galėtume išskirti ir Roką Garastą, kuris, kaip spėju, ankstesniajam LFF prezidentui šiam darbui nebūtų tinkamas dėl paprasčiausios priežasties – per jaunas.
Nieko panašaus! Jeigu šiai Lietuvos futbolo rinktinei ko ir trūko, tai tik jaunų žmonių, turinčių naujų idėjų ir gyvenančių modernaus futbolo epocha. E. Jankausko ir jo trenerių komandos darbas matosi jau dabar – rinktinė žaidžia brandų ir taktiškai gerai paruoštą futbolą.
Taktinis pasiruošimas
Labiausiai džiuginęs ir nustebinęs vakarykštis vaizdas LFF stadione buvo ne Fedoro Černycho ar Vykinto Slivkos įvarčiai, o gerai atliktas E. Jankausko ir jo komandos darbas. Lietuvos rinktinė vakar pagal galimybes žaidė taktiškai gerai apgalvotą futbolą.
Pirmiausia, buvo išspręsta vidurio puolėjo pozicijos problema. Lukas Spalvis gydosi sunkią traumą, o Deivydas Matulevičius, nepaisaint demonstruojamos puikios sportinės formos Rumunijoje, rinktinėje niekada nebuvo itin pavojingas futbolininkas varžovams.
Šioje pozicijoje formaliai žaidė Nerijus Valskis, tačiau „Trakų“ lyderį buvo galima pamatyti ir žaidžiantį krašte. N. Valskis dažnai keisdavosi pozicija su Fedoru Černychu. Abiejų futbolininkų pasirodymas šioje dvikovoje buvo sėkmingas, todėl šį E. Jankausko eksperimentą galima vadinti sėkmingu.
Būtent Europos lygose, kuriose futbolas yra taktiškai brandus, pajėgaus puolėjo nebuvimą aikštėje bandomą išspręsti turinti gerus krašto žaidėjus. Komandoje turint greitą N. Valskį ir technišką F. Černychą galima bandyti žaisti ir 4-4-2 schema, kai du netikri puolėjai rungtyniauja atakos smaigalyje.
Antra, buvo žaidžiama taip, kaip leido varžovas. Improvizacijos stoka – būtent to ilgą laiką buvo galima pasigesti ankstesniuose Lietuvos rinktinės mačuose. Prie I. Pankratjevo ar kitų trenerių dažnai buvo galima pamatyti, kaip neatidžiai yra išanalizuojamas varžovų žaidimas ir rinktinė yra priversta tik gintis, tačiau vakar ši problema nebuvo tokia didelė.
Be jokios abejonės, slovėnai aikštėje dominavo ir Lietuvos futbolininkai didžiąją rungtynių dalį buvo priversta žaisti gynyboje. Tačiau pamatėme tai, ką daro visos silpnesnės komandos – prisitaikyta prie varžovų žaidimo.
Taip gerai iš gynybos į puolimą pereinančios Lietuvos rinktinės mes jau senai nematėme. Būtent abu įvarčiai ir krito po šio žaidimo komponento. Rinktinė nesistengė aikštės viduryje perimti iniciatyvos ir pabandyti palaikyti kamuolį – ko negali, to ir nedarai.
Praktikos stoka
Tai ko buvo galima laukti – įvyko. Lietuvos rinktinei, per pirmąsias 45 minute susikrovusiai dviejų įvarčių pranašumą, rungtynių pabaigoje pritrūko jėgų ir, ko gero, meistriškumo.
Startinės sudėties žaidėjams – Arvydui Novikovui ir Edvinui Girdvainiai – teko žaisti visas 90 minučių. Viskas atrodo normalu, tačiau kol nepažiūri į klubinę statistiką. Abu futbolininkai, rinktinėje demonstruojantys gerą žaidimą, savo klubuose yra beveik be žaidybinio laiko.
A. Novikovas Vokietijos antroje lygoje pasireikšti negauna visiškai. Visada šį krašto puolėją buvome įpratę matyti rungtyniaujantį bene aktyviausiai iš visų rinktinės žaidėjų, tačiau vakar tikrojo Arvydo aikštėje nebuvo. Jis dalyvavo atakose, padėjo komandai gintis, tačiau prie varžovų vartų futbolininkas buvo itin nepavojingas.
Prie to galėjo prisidėti žaidybinės praktikos trūkumas. Su tuo pačiu susitaikyti turėjo ir Vykintas Slivka, nerungtyniaujantis jau kelis mėnesius ar E. Girdvainis, pasireikšti Lenkijoje gaunantis minimaliai.
Meistriškumo stoka buvo akivaizdi, tai pripažino ir vidurio saugas Mantas Kuklys. Tačiau dėl to kaltinti nei vienų nereikia, nes paprasčiausiai per vienerius metus rinktinėje neatsiranda Garethai Bale‘ai ar Neymarai. Apie meistriškumo stoką pasako ir faktas, kad aikštėje buvo keturi A lygos futbolininkai.
Skaudi patirtis
Galima tik įsivaizduoti, kokį nusivylimą turėjo jausti futbolininkai, praleidę įvartį 93-ąją minutę. Ypatingai gaila E. Jankausko, kuris paprastai esantis itin santūrus, savo emocijų negalėjo sutvardyti po abiejų lietuvių įvarčių.
Antrajame kėlinyje Lietuvos rinktinei sunkiai sekėsi stabdyti slovėnų atakų lyderius, kurie po pertraukos į aikštę žengė su vienu tikslu – kuo greičiau pasiekti pirmąjį įvartį.
Lietuvos rinktinei gana ilgai pavyko apsiginti nuo pirmojo įvarčio. Didžiausia padėka už tai turėtų būti skirta nuostabiai šioje dvikovoje žaidusiam vartininkui Ernestui Šetkui. Po 77-ąją minutę praleisto įvarčio laukti antrojo buvo galima. Tokio lygo komanda kaip Slovėnija, pajutusi Lietuvos rinktinės gynybos braškėjimą, tampa tik dar agresyvesnė.
Pergalės atveju Lietuvos rinktinė kartu su Anglija ir Škotija į turnyrinės lentelės sąskaitą būtų įsirašiusiu tris taškus. E. Jankauskui ir jo komandai prieš artėjančias rungtynes teks gerai pasukti galvą, nes išvykoje lauks pavojinga ir dideliu kovingumu pasižyminti Škotija.
Aivaras Katutis, eurofootball.lt
