© Eurofootball.lt
„Tai katastrofa! KATASTROFA!” – vienos diskusijų temos pavadinimas Ispanijos futbolo gerbėjų forume. 2001-ųjų vasara.
“Šiandien mes netekome ne tik Futbolininko. Šiandien mes netekome širdies” – užrašas ant plakato. La Rambla, Barselona. 2001-ųjų vasara.
Apie Kapitoną kalba skaičiai
Josep „Pep“ Guardiola Sala
„Barcelona“ (1990-2001) ir Ispanijos rinktinės (1994-2004) atraminis saugas
Gimė 1971 m. sausio 18 d. Sanpedor, Katalonija
Ūgis: 183 cm
Svoris: 78 kg
Iškovoti trofėjai: šešiskart Ispanijos čempionas, dukart Ispanijos taurės laimėtojas, keturiskart Ispanijos Supertaurės laimėtojas. Taurių laimėtojų taurės ir Europos čempionų taurės laimėtojas, dukart Europos Supertaurės laimėtojas, olimpinis čempionas.
Už Ispanijos rinktinę sužaidė 43 mačus, pelnė 5 įvarčius.
„Barcelona“ spalvas gynė 256 kartus, pelnė 5 įvarčius.
Žaisdamas už „Barcelona B“ per vienerias rungtynes atidavė 7 rezultatyvius perdavimus – visų laikų rekordas, kuris nepagerintas iki šiol.
Įtrauktas į visų laikų simbolinę „Barcelona“ komandą.
2002 metais pripažintas geriausiu visų laikų Katalonijos futbolininku.
2003 metais Barselonoje surinktas 22 371 parašas už tai, kad 4 „Barcelona“ numeris visiems laikams atitektų Pepui Guardiolai ir jo neturėtų teisės vilkėti nė vienas Katalonijos klubo futbolininkas.
Nuo Manresos iki „Barcos“
Paskutinysis praėjusio amžiaus dešimtmetis kol kas yra laikomas pačiu sėkmingiausiu per visą „Barcelona“ istoriją – Katalonijos superklubas iškovojo 17 oficialių trofėjų, o komandoje žaidė tokios žvaigždės kaip Andoni Zubizarreta, Ronaldas Koemanas, Romario, Hristo Stoičkovas, George‘as Hagi, Ronaldo, Luišas Figo, Rivaldo ir daugelis kitų.
Tačiau, kai 2003 metais Ispanijoje vyko apklausa, kurios metu norėta sužinoti, geriausią paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio „Barcelona“ futbolininką, joje neabejotina persvara nugalėjo Josepas Guardiola.
Futbolą Josepas Guardiola Sala pradėjo žaisti būdamas 6 metų mažame provincijos miestelyje Manresoje. Būtent ten 1983 metais jį pastebėjo „Barcos“ skautai, o jau po metų – 1984-ųjų birželio 28 dieną – jaunuolis (o tiksliau, jo tėvai) pasirašė pirmąjį kontraktą gyvenime. Nuo tada praeis 17 metų ir visus juos Pepas kūnu ir siela priklausys tik „Barcai“.
1990 metų sausio 16 dieną, prieš tai vos metus pažaidęs už „Barcelona B“, Josepas Guardiola debiutavo pagrindinėje komandoje.
Legendinis „Barcos“ treneris Johannas Cruyffas, visada garsėjęs tuo, kad pasitiki jaunimu, Pepą išleido startinėje komandos sudėtyje mače su „Cadiz“ ekipa, o Blaugrana šventė pergalę rezultatu 2-0.
Taip jau gavosi, kad po dviejų metų nebuvo įmanoma įsivaizduoti „Barcos“ be šio futbolininko. J. Cruyffas ilgai galvojo, kokioje pozicijoje būtų geriausia išnaudoti Pepo talentą. Galų gale legendinis olandas nusprendė, kad J. Guardiola daugiausiai naudos duos žaisdamas atraminiu saugu. Toks „Barcos“ trenerio sprendimas iš esmės pakeitė tuo metu galiojusią futbolo filosofiją, pagal kurią atraminis saugas vienu metu negalėjo būti ir playmaker‘iu.
Laikas darsyk įrodė, kad J. Cruyffas neklydo – Guardiola turėjo pakankamai potencialo žaisti kontaktinį jėgos futbolą ir draskyti varžovo gynybą, o svarbiausia – puikiai matė aikštę. Pepas mokėjo ir preciziškai tiksliai atiduoti perdavimus, ir, kai reikia, pasiaukojimai gintis.
Šios savybės kartu su lyderio charakteriu padarė Josepą Guardiolą neįkainojama „Barcos“ žaidimo dalimi.
Pergalių lietus
Būdamas 22-ejų Guardiola jau ryšėjo Blaugrana kapitono raištį. Jaunas futbolininkas turėjo neginčijamą autoritetą komandos draugų tarpe ir jo atidžiai klausydavo vyresni ir labiau patyrę futbolininkai.
1992-ieji tapo svarbiausiais metais Pepo karjeroje, galutinai suformavę jo kaip futbolininko charakterį, padarę talentingą futbolininką tikra europinio lygio žvaigžde.
Tais metais Guardiola kartu su „Barcelona“ pirmą kartą komandos istorijoje laimėjo Čempionų Lygos finalą, antrą kartą iš eilės tapo Ispanijos čempionais, o nacionalinė Ispanijos rinktinė, kurios antruoju kapitonu buvo Pepas, triumfavo Olimpinėse žaidynėse.
Beje, olimpinė Ispanijos rinktinė visus mačus žaidė Valensijoje – varžybų organizatoriai labai bijojo katalonų nacionalizmo apraiškų ir rungtynių boikoto. Vis tik finalas turėjo vykti „Camp Nou“ – stadione, kuriame žiūrovams egzistuoja tik viena komanda – Katalonijos simbolis – „Barcelona“.
1992 metų Barselonos olimpiados futbolo finalas buvo vienintelės rungtynės, kuomet „Camp Nou“ stadione žaidė bet kokio amžiaus Ispanijos rinktinė.
Prieš lemiamą dvikovą Ispanijos rinktinei atstovavę katalonai Pepas Guardiola, Antonio Pinnila Miranda, Alberto Ferrera per spaudą kreipėsi į sirgalius, prašydami palaikyti nacionalinę Ispanijos (!) rinktinę, žaisiančią „Barcos“ šventovėje.
Ir reikia iškart pasakyti, kad stadionas tą dieną atrodė taip, kad ten nė uodas snapo nebūtų įkišęs, o Ispanijos vėliavos draugiškai plazdėjo kartu su kataloniškomis. Atkaklioje kovoje ispanai 3 – 2 palaužė lenkus, „hat-tricką“ pelnė Kiko. Du rezultatyvius perdavimus atliko būtent Pepas Guardiola.
1993 metais Guardiolą ištinka pirmoji rimta nesėkmė – „Barcos“ kapitonas gauna dvi traumas, kurių pasekmes jis jaus visą likusią karjerą – kirkšnies ir abiejų meniskų. Bendrai dėl traumų Josepui teko praleisti beveik pusketvirtų metų.
Tais įsimintinais 1993 metais į „Barcą“ iš Eindhoveno „PSV“ ateina super rezultatyviu žaidimu garsėjantis brazilas Romario. Pirmajame ture „Barca“ susitinka su San Sebastiano „Real Sociedad“. Romario iš karto muša hat-tricką, visus tris perdavimus jam atiduoda Josepas Guardiola.
Apskritai tame sezone Romario vos per 28 mačus sugebėjo pelnyti 30 įvarčių, iš kurių trylikai rezultatyvius perdavimus atliko ne kas kitas, o būtent Pepas.
1994 metais „Barcelona“ vėl tampa Ispanijos pirmenybių nugalėtoja, tačiau Čempionų lygos finale nusileidžia „Milan“. Ispanijos rinktinės sudėtyje Pepas Guardiola vyksta į Pasaulio čempionatą JAV, tačiau jį vėl ima kamuoti traumos. Katalonas įmuša vieną įvartį rungtynėse su Bolivija ir mače su Vokietija įsirašo rezultatyvų perdavimą.
Tarp dviejų ugnių
Toliau auga Pepo populiarumas bei autoritetas „Barcoje“. 1994-1995 metų sezono pradžioje Romario laiku neatvyko į komandos stovyklą, tai motyvuodamas šeimyninėmis problemomis. Netrukus spaudoje pasirodo nuotraukos, kuriose brazilas įamžintas besilinksminantis diskotekose ir naktiniuose klubuose.
Įtūžęs J. Cruyffas viešai pareiškia, kad Romario turi tris dienas grįžti į klubą. Vienintelis futbolininkas, palaikantis trenerį – Pepas Guardiola.
„Mes esame profesionalūs žaidėjai ir negalime taip elgtis, o jei kam nors tai nepatinka – jam tarp mūsų ne vieta“ – karčių žodžių negaili komandos kapitonas.
Romario per jam duotas tris dienas vis tik neatvyksta į klubo treniruočių stovyklą, o principingasis J. Cruyffas praneša, kad „Barcelona“ parduoda brazilą.
Vėliau pats Romario viešai prisipažins, kad lengvabūdiškas jo elgesys „Barcoje“ buvo didžiausia jo gyvenimo klaida.
1994-1995 metų sezone Pepas Guardiola įmušė ir vieną gražiausių įvarčių per savo karjerą. Mače prieš Madrido „Atletico“ saugo smūgis iš 30 metrų buvo toks tikslus ir stiprus, kad kamuolys į šipulius ištaškė vartų „devyniukėje“ sumontuotą vaizdo kamerą, o „Barcelona“ iškovojo pergalę rezultatu 4-3.
Tą nesėkmingai katalonams susiklosčiusį sezoną, „Barcos“ viduje įsiplieskia dar neregėtas konfliktas – tarpusavyje nesutaria treneris J. Cruyffas ir bulgaras Hristo Stoičkovas. Jųdviejų nesutarimai palaipsniui įgauna komandinį atspalvį ir į trenerio pusę stoja visi futbolininkai.
Konfliktas perauga į atvirą karą – spaudoje komandos draugus ir trenerį kritikuojantis bulgaras, tiesiog neleidžiamas į aikštę arba joje pasirodo tik epizodiškai. Rungtynėse su „Valladolid“ bulgaras vis tik įmuša puikų įvartį, tačiau rezultatyvų perdavimą jam atidavęs Miguelis Angelis Nadalis interviu pareiškia, kad „jam kamuolys netyčia nuslydo nuo kojos“ ir jis visai neketino jo perduoti Stoičkovui.
Malšinti konfliktą mėgina Pepas: jis zuja nuo Cruyffo pas Stoičkovą ir atgal, tačiau nesėkmingai – bulgaras pereina į „Parma“.
Žemyn
1995 metais „Barcoje“ įvyksta didžiulė kartų kaita ir Cruyffas mėgina naują komandą burti apie Guardiolą, tačiau Pepas yra priverstas praleisti didžiąją dalį sezono dėl menisko traumos, o „Barcelona“ Ispanijos pirmenybėse teužima ketvirtąją vietą.
Įsiutęs Josepas Lluisas „Imperatorius“ Nunezas atleidžia olandą iš trenerio pareigų. Šokiruotas J. Guardiola pasiprašo asmeninės audiencijos, o klubo prezidentas tris valandas aiškina žaidėjui, kad be J. Cruyffo „Barcai“ bus geriau.
1996 metais J. L. Nunezas imasi reanimuoti Katalonijos superklubą bei pakviečia specialistą iš Anglijos Bobby Robsoną.
Sezonas Pepui susiklosto ypač sėkmingai, o svarbiausia, jam kažkokiu mistiniu būdu pavyksta išvengti traumų. „Barcelona“ laimi viską, ką tik gali laimėti... išskyrus Ispanijos čempionatą. Šis faktas tampa pagrindine priežastimi atleisti B. Robsoną. Vyriausiojo trenerio poste anglą pakeičia vienu griežčiausiu to meto strategu laikytas olandas Louis Van Gaalas.
„Barcoje“ ima daugėti olandų, o Pepas, tesužaidęs vos 6 rungtynes Primeroje, iki sezono pabaigos iškrenta iš rikiuotės dėl sunkios kryžminių raiščių traumos.
Raulis, kultinis Madrido „Real“ klubo kapitonas, oficialiame Ispanijos sostinės klubo tinklapyje paskelbia Pepą Guardiolą remiantį laišką, linkėdamas kuo greičiau pasveikti.
Tarsi Feniksas iš pelenų
Tik 1998 metų birželį „Barcos“ kapitonas ima treniruotis pilna jėga, o prasidėjus sezonui J. Guardiola triumfo žygiu grįžta į komandą. „Barcelona“ iškovoja Ispanijos pirmenybių auksą. Pepas vėl tampa neatsiejama komandos dalimi bei pirmauja Primeroje pagal rezultatyvius perdavimus.
Tačiau jau kitąmet L. Van Gaalas, išvargintas konflikto su Rivaldo, imasi Guardiolos. „Barcos“ treneris“ viename interviu pareiškia: „Komandoje neturi būti dviejų trenerių, o man susidaro toks įspūdis, kad komanda rungtynių metu klauso ne manęs, o Guardiolos“. Į tai Katalonijos klubo saugas atsako ramia fraze: „Jis treneris, jis geriau žino“.
Kad ir kaip bebūtų kurioziška, šį komandos stratego ir jos lyderio nesutarimą padėjo išspręsti... Madrido „Real“.
„Santiago Bernabeu“ stadione „Barcelona“ beviltiškai atsilikinėjo 0-3, o J. Guardiola aikštėje pasirodė, kai mačo baigtis jau buvo aiški. Tačiau tas rungtynes stebėjusiems žiūrovams įsiminė ryškus kontrastas – vos kvėpuojanti „Barca“ be Pepo ir visa griaunanti kartu su juo.
Po šių rungtynių L. Van Gaalas padarė tai, ką turėjo padaryti jau ankščiau – viešai atsiprašė komandos kapitono ir paspaudė jam ranką.
Pepo autoritetas „Barcoje“ – daugiau, nei neginčijamas. Jo klauso visa komanda, jis – dirigentas, jis – lyderis, jis vienintelis gali laisvai improvizuoti, nukrypdamas nuo griežtų komandos trenerio schemų. „Camp Nou“ per kiekvienas varžybas Pepui dainuoja „Tu mūsų širdis, Tu mūsų viskas!“.
Kai pakvimpa išdavyste
Visa tai žinant, pakankamai keistai skamba faktas, kad J. Guardiola iš „Barcos“ vadovybės ar trenerių niekada nereikalavo pakelti jam algą ir apskritai neprašė jokių privilegijų.
Štai kodėl 2000-2001 metų sezono metu, kai Patrickas Kluivertas viešai pareiškė, kad pasiruošęs pereiti į Madrido „Real“, jei jam nebus padidinta alga, Pepas paprasčiausiai jo nesuprato.
Visa Katalonija, dar neatsigavusi po Luišo Figo išdavystės, sulaikiusi kvapą laukė „Barcos“ kapitono reakcijos. Ir tuoj pat sulaukė. Kitą dieną po P. Kluiverto interviu, per rytinę treniruotę Pepas praėjo pro olandą jo nė nepastebėdamas. Kaip pro tuščią vietą.
Tarsi gavusi kapitono signalą, kitą dieną Katalonijos spauda savo publikacijose taip pliekė Kluivertą, kad šiam nebeliko nieko kita, kaip tik išlementi, jog jis buvo „ne taip suprastas“.
Pepas taip pat skausmingai išgyveno ir L. Figo pabėgimą. Iki tol nuolat draugiškai bendravęs su portugalu, J. Guardiola tolesniuose interviu beveik neminėjo bėglio vardo. Nekalbėjo jis ir apie „Imperatoriaus“ Nunezo pasitraukimą. Tiesiog Pepas, iki tol vis pagalvodavęs ir apie savo pasitraukimą, suprato, kad šiuo metu jis reikalingas komandai ir nusprendė pasilikti dar vienam sezonui.
Tačiau jo pradžia vėl nebuvo sėkminga – J. Guardiola gavo traumą, nežaidė apie du mėnesius, o „Barcelona“ žaidimas nublanko.
Pasveikęs jis tuoj pat išstūmė iš savo pozicijos Emmanuelį Petit bei vėl tapo neginčijamu komandos lyderiu.
Ir 33 metrai – ne riba...
2000-2001 metų sezone tragišką laikotarpį išgyvenanti „Barcelona“, treniruojama Lorenzo Serra Ferrero, savo aikštėje žaidė eilines Ispanijos pirmenybių rungtynes su „Valladolid“ vienuolike.
45 rungtynių minutę naujoji Joano Gasparto „Barca“ liko dešimtyje – daugiau nei keistomis aplinkybėmis iš aikštės buvo pašalintas gynėjas Abelardo.
Nepaisant to, kad preciziškai tikslus Josepo Guardiolos perdavimas Patrickui Kluivertui ir šio smūgis suteikė „Barcai“ minimalų pranašumą, vienu žaidėju daugiau turėjęs „Valladolid“, sugebėjo išlyginti rezultatą jau po trijų minučių.
Visa tai neteko absoliučiai jokios reikšmės, turint omenyje, kas dėjosi tą vakarą „Camp Nou“ stadione paskutinėmis mačo akimirkomis.
82 rungtynių minutę „Barcelona“ kapitonas, matydamas, kad svečių komandos vartininkas Albano Bizzari (dabar, beje, žaidžiantis Tarragonos „Gimnastic“) neskuba tęsti mačo, gestais ir riksmu sukvietė visą komandą aikštės centre. Televizijos kameros pasisuko į Pepą – iš pykčio perkreiptu veidu Guardiola kažką įnirtingai aiškino komandos draugams.
Kai „Valladolid“ vartininkas pagaliau pasiuntė kamuolį į aikštę, „Camp Nou“ staiga pamatė visai kitokią „Barcą“. Pepo nurodymu, gynyboje liko tik Phillipas Cocu ir Frankas De Boeras, o išvarginta komanda, turėdama žaidėju mažiau, tarsi uraganas užgriuvo A. Bizzari vartus.
92 rungtynių minutė... Už pražangą prieš P. Kluivertą teisėjas skiria baudinį. Iki vartų – 33 metrai.
Smūgiuoti ketinęs Rivaldo akimis jau ieškojo baudos aikštelės Kluiverto, ketindamas olandui „pakabinti“ kamuolį, tačiau netrukus vaizdas pasikeitė – prie Rivos ramiai priėjo J. Guardiola.
Dar kelios akimirkos ir brazilas jau pats bėgo į varžovo baudos aikštelę, o sunkiausią komandai rungtynių akimirką iniciatyvos ėmėsi jos Kapitonas.
Kone mirtinoje tyloje Pepas paskutinį sykį pasitaisė kamuolį. Žiūrovai, susirinkę stadione, tarsi užburti stebėjo „Barcos“ kapitono veiksmus. Stebėjo ir, sugniaužę kumščius, tylėjo...
Kitą dieną Katalonijos dienraščio „Sport“ pirmasis puslapis šaukte šaukė: „Ir 33 metrai ne riba Didžiajam Kapitonui“. Tačiau to Guardiola nežinojo. Nežinojo ir to, kad po smūgio jam atsinaujins sena kirkšnies trauma ir ateinančias šešias dienas jis praleis ligoninėje kamuojamas pragariškų skausmų.
Pepas tiesiog įsibėgėjo ir spyrė. Smūgiavo taip, kaip moka tik jis – kamuolys nušvilpė stipriai, greitėjančiai sukdamasis, tačiau elegantiškai, kaip sklandytuvas. Bizzari buvo bejėgis. Kamuolys suspurdėjo tinkle, o Kapitonas susigūžė iš skausmo.
„Camp Nou“ apėmė kažkokia nesuprantama ekstazė, kažkoks pašėlęs siautulys – stadionas tiesiog staugė iš pasitenkinimo, staugė nežinodamas, jog ką tik išvydo paskutinį Didžiojo Kapitono įvartį...
Tu mūsų širdis...
Pirmenybių metu Pepo agentas stengiasi, kad jo klientas liktų komandoje ilgiau, nei vienam sezonui. Senasis J. Guardiolos kontraktas, pasirašytas dar 1996 metais, nė karto nebuvo peržiūrėtas.
Jis pradeda derybas su naujuoju „Barcelona“ prezidentu Joanu Gaspartu.
Tuo tarpu „Barcos“ vadovui galvoje tik viena mintis – kaip atgaivinti klubą. J. Gaspartas ruošia dar vieną „bombą“ – 70 milijonų dolerių už Michaelą Oweną, todėl pareiškia, kad nieko prieš pasilikti J. Guardiolą, tačiau pasiūlo... dvigubai mažesnę algą.
Viskas žlunga vieną dieną – Pepas atsitiktinai sužinojo, ką jo agentui pasiūlė naujasis klubo vadovas. Sužlugdytas morališkai jis viešai pareiškia, kad po sezono tikrai palieka „Barcelona“.
Spaudos konferencijoje jis labai daug kalba apie „Imperatoriaus“ Nunezo laimėjimus ir tuo pačiu atkakliai neigia gandus, jog J. Gaspartas siūlė jam mažesnį atlyginimą.
Visi turėjo progą įsitikinti, koks BUVO jų Kapitonas – žmogus, niekada, nenešantis šiukšlių iš savo kiemo.
Barselonoje ta diena vėliau bus pavadinta „Raudų diena“ – diena, kai didžiulės minios, verkdamos iš pykčio ir širdgėlos, apgulė „Barcos“ būstinę. Sirgaliai reikalavo klubo vadovybės atsistatydinimo bei kontrakto su J. Guardiola pratęsimo. Atsitokėjęs J. Gaspartas pasikvietė Pepą į savo kabinetą ir ilgai įkalbinėjo pasilikti. Tačiau, kaip sakoma, upių atgal nepasuksi...
Josepas Guardiola – „Barcos“ širdis. O šio organo persodinimas ir gydymas, kaip žinia, reikalauja labai daug pastangų.
Be Pepo „Barcelona“ nieko nelaimėjo, nes žmogus, neturintis širdies, negali gyventi, taip kaip klubas, neturintis Kapitono, negali laimėti.
Po J. Guardiolos pasitraukimo, kapitono raištį buvo perėmę P. Cocu ir Luisas Enrique – puikūs žaidėjai, nuostabūs žmonės, tačiau „savo kraujyje“ vis tik ne katalonai.
Dabar „Barcelona“ vėl turi širdį – kapitono raištis puikuojasi ant Carleso Puyolio rankos. Vadinasi Mes que un Club vėl gali laimėti, nes vėl turi savo Širdį – savo Daugiau nei Kapitoną...
