© Eurofootball.lt
Sutuoktiniai Deanai iš Brikenheado kartu gyveno jau pusantro dešimtmečio. Ji buvo kambarinė, jis – traukinio mašinistas, šeima turėjo keturias dukras ir ką tik buvo prasidėjęs XX amžius. Atomo amžius? Kosmoso amžius? Ne – futbolo amžius. O 1907-ųjų sausio 22-ą šiai anglų šeimai gimęs ilgai lauktas sūnus, pakrikštytas Williamu Ralphu (tik įdomu, kiek futbolo aistruolių žino jį vardu, o ne pravarde) tapo pirmąja tikra britų futbolo superžvaigžde.
Būdamas vienuolikos jaunasis Williamas atsidūrė kalėjime (neišsigąskite, ne už nusikaltimą – jaunimo kalėjimo mokykla tiesiog turėjo geresnes sąlygas žaisti futbolą). Darbininkų sūnus ir pats tinginiu nebuvo – dar būdamas vaikas įsidarbino pas vietinį pienininką. Darbas nebuvo lengvas, jaunajam Deanui tekdavo keltis 4-ą valandą ryto 7 dienas per savaitę ir tąsyti sunkius pieno bidonus. Tačiau Williamas dirbdamas sutvirtėjo, o tas vėliau pasirodė labai naudinga futbolo aikštėse. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą tėvas sykį nusivedė Williamą į kitą Mersey upės pusę, į Liverpulį, pažiūrėti savo mėgstamiausios komandos žaidimo. Tėvas buvo prisiekęs „Everton“ sirgalius. Tokiu pačiu tapo ir sūnus.
Vaikinuko aistra žaidimui buvo milžiniška. Pasakojama, kad sykį bežaisdamas futbolą parke jis net pamiršo vežimėlyje gulinčią jaunesnę savo sesutę ir teprisiminė ją grįžęs namo. Laimei, mažylei nieko nenutiko. Būdamas keturiolikos Williamas metė mokyklą ir įsidarbino geležinkelių kompanijoje. Iki sulaukė šešiolikos, Deanas rungtyniavo mėgėjiškoje „Pensby“ komandoje. 1923-iaisiais jį į savo gretas pasitkvietė kitas vietos klubas – „Tranmere Rovers“. Už transferą naujasis Deano klubas atsiskaitė gana neįprastai – visi „Pensby“ žaidėjai gavo po naują aprangos komplektą.
Būtent rungtyniaudamas „Tranmere“ ekipoje, Deanas įgijo savo garsiąją pravardę „Dixie“. Taip jį fanai praminė dėl tamsių ir garbanotų, afrikiečio primenančių plaukų. Tiesa, Deanas šios plačiai žinomos pravardės taip niekad ir nepamėgo; jam labiau patiko būti vadinamam tiesiog Billu.
Deano alga tuo metu siekė keturis svarus penkis šilingus per savaitę (normali suma trečio diviziono futbolininkui ir kur kas daugiau, nei gaudavo eilinis darbininkas). Nors ir labai jaunas, Deanas jau buvo geras ir itin įvairiapusis futbolininkas. Jis sėkmingai valdė kamuolį abiem kojom, buvo greitas, puikiai skaitė žaidimą, tačiau svarbiausias jo ginklas buvo žaidimas galva. Tegu ir ne itin aukštas (178 cm. ūgio), tačiau tvirtai sudėtas Dixie buvo baisi jėga antrajame aukšte ir galva pelnė net apie trečdalį savo įvarčių. Sakoma, kad Deano smūgiai galva buvo stipresni, nei eilinių žaidėjų – koja. Dixie neapsiribojo tik futbolu – žaidėjas mėgo ir kitus sportus, ypač kriketą bei golfą.
Jaunasis puolėjas sėkmingai mušė įvarčius (per porą sezonų klube pasižymėjo 44 kartus) ir patraukė pajėgesnių ekipų dėmesį. Tačiau pats Deanas norėjo žaisti tik viename klube – „Evertone“.
Jo svajonei buvo lemta išsipildyti. „Everton“ klubo sekretorius Tomas McIntoshas asmeniškai apsilankė Deanų namuose, jog įkalbėtų jaunąjį talentą pereiti į savo klubą. Williamo tuo metu nebuvo namie, bet grįžęs ir iš savo mamos sužinojęs kas buvo juo susidomėjo, jis nieko nelaukęs nulėkė susitikti su McIntoshu į viešbutį. Deano atsakymas buvo greitas – „Taip, noriu atstovauti „Evertonui“.“ Naujasis Deano klubas sumokėjo „Tranmere“ tiems laikams karališką 3000 svarų sumą. Deanas buvo vertas šios sumos iki pat paskutinio penso.
Tiesa, pačioje karjeros „Everton“ pradžioje Deanas žvaigždžių nuo dangaus neraškė. Klubas ir be jaunojo talento turėjo surinkęs neblogą komandą, rungtyniavo pakankamai sėkmingai ir Dixie iš karto nesugebėjo prasimušti į pagrindinę sudėtį. Tačiau jis sulaukė savo šanso. Įmušęs 7 įvarčius viename rezervinės komandos mače jis gavo galimybę įrodyti savo sugebėjimus pagrindinėje komandoje, o per savo pirmą pilną sezoną „Everton“ pasižymėjęs 32 kartus per 38 susitikimus įrodė esąs daugiau nei vertas nuolatinės vietos ekipoje. Tačiau kai ateitis atrodė be menkiausio debesėlio, Deano karjera vos nenutrūko. Ir ne tik karjera...
1926-ųjų birželį Deanas su savo drauge motociklu išsiruošė pakeliauti po Šiaurės Velsą. Tačiau ten tykojo nelaimė – pora pateko į avariją. Mergina nenukentėjo, o štai Dixie pasisekė mažiau – futbolininkui lūžo žandikaulis, skilo kaukolė, pusantros paros jis išgulėjo be sąmonės. Gydytojų verdiktas buvo griežtas – apie futbolą Deanas gali pamiršti.
Tam, jog įrodytų, kad daktarai buvo neteisūs, Dixie užteko vos penkiolikos savaičių. Ligoninėje jis laiko tuščiai neleido – sveikdamas gelbėjo ligoninės personalui gabenti mirusiųjų kūnus į ir iš morgo, o vieną dieną gydytojas pamatė Deaną besikarstantį po obelį ir skinantį vaisius kitiems ligoniams bei darbuotojams. „Na, jei gali daryti tai, matyt galėsi ir žaisti futbolą“ – šyptelėjo medikas. Deanui tik to ir tereikėjo. Grįžęs į savo numylėtą „Everton“ tą sezoną jis tame sezone dar spėjo pelnyti 21 įvartį per 27 rungtynes. Beje, metalinė plokštelė, kuria po traumos buvo „užlopyta“ žaidėjo kaukolė, buvo išimta, bet tai vėliau nesutrukdė sklisti gandams apie Deaną su geležine galva.
O štai tada atėjo tas sezonas, dėl kurio Dixie yra prisimenamas iki šiol ir matyt bus prisimenamas tol, kol šioje žemėje 22 vyrai gainiosis kamuolį tarp dviejų vartų.
1927/28 m. sezoną Deanas pradėjo sėkmingai – per pirmąsias trejas rungtynes pasižymėjo po sykį. Antrasis iš šių mačų buvo prieš tik prieš šį sezoną į aukščiausią divizioną pakilusį „Middlesbrough“. Būtent šioje Anglijos šiaurės rytų komandoje rungtyniavo George‘as Camsellas, kuris 1926/27 m. sezone Antrojo diviziono varžybose pelnė net 59 įvarčius. Tai buvo Futbolo lygos rekordas.
Per kitus šešis susitikimus Dixie pelnė 14 įvarčių (tarp jų 5 į „Manchester United“ vartus). Sužaidus 13 rungtynių „Everton“ buvo įmušę 44 įvarčius. Daugiau nei pusę jų (23) į savo sąskaitą buvo įsirašęs Deanas. Kur „Everton“ benuvykdavo žaisti, minios žmonių plūste plūdo į stadionus savo akimis pamatyti dvidešimtmetį supertalentą. Per Kalėdų periodą komandai teko nukeliauti per tūkstantį mylių traukiniu ir sužaisti 4 rungtynes per savaitę. Sausio 2-ą Deanas jau buvo pelnęs 37 įvarčius. Tik vieno betrūko iki pora dešimtmečių anksčiau Freemano pasiekto klubo rekordo. O juk sezonas dar buvo vos persiritęs per savo pusiaukelę... Freemano rekordas, kaip ir reikėjo tikėtis, ilgai neišsilaikė. Sausio 7-ą Deanas įmušė 2 įvarčius į „Middlesbrough“ vartus. Sekančiu taikiniu tapo „Blackburn Rovers“ žaidėjo Harperio 1925/26 m. pasiektas aukščiausio diviziono rekordas – 43 įvarčiai.
Dieną prieš Liverpulio derbio rungtynes Anfielde Deanas nusiuntė varžovų vartininkui Elisha Scottui siutinuką. Jame buvo buteliukas aspirino bei raštelis: „Gerai išsimiegok, nes aš būsiu vietoje rytoj. Billas Deanas“. Nežinia, ar „Liverpool“ vartininkas miegojo gerai, tačiau Deanas tikrai buvo savo vietoje. „Hat-trickas“ pelnytas „Anfield“ stadione leido jam prisivyti Harperį. Po vieno savo įvarčių Dixie it matadoras nusilenkė „Kop“ tribūnoje susirinkusiai publikai. „Liverpool“ krito kaip koridos bulius ir jo sirgaliams beliko tik nuryti karčią pralaimėjimo piliulę. Dixie gi po šių rungtynių turėjo 13 mačų tam, kad pelnytų 17 įvarčių ir pagerintų Camsello rekordą.
Sezonas „Everton“ klubui neapsiribojo Dixie pelnytų įvarčių skaičiavimu. Jo vedama komanda kovojo dėl čempionų vardų su tuo metu pajėgia ir net devynis nacionalinių rinktinių žaidėjus savo sudėtyje turinčia „Huddersfield Town“ ekipa. Kovo viduryje „Everton“ atsiliko nuo savo konkurentų keturiais taškais (Reikia nepamiršti, kad už pergalę tada buvo skiriami ne trys, o du taškai), o Deanas nesugebėjo pasižymėti keturiuose mačuose iš eilės. Varžovų gynėjai galvojo net ne kaip sustabdyti komandą, o kaip sustabdyti vienintelį Dixie. Jam įmušti tuos 17 įvarčių buvo likusios vos 9 rungtynės. Negana to, du susitikimus jis turėjo praleisti dėl Anglijos rinktinės mačų. Taigi – 17 įvarčių per 7 futbolo rungtynes. Misija neįmanoma.
Aukščiausio diviziono rekordas krito kovo 24 d., kai Deanas įmušė 2 įvarčius į „Derby County“ vartus. Per Velykas „Everton“ turnyrinėje lentelėje nuo „Huddersfield“ atsiliko vos tašku. 60 tūkstančių žiūrovų „Goodison Park“ pamatė pergalę 4 – 2 prieš „Blackburn“ (Deanas pelnė du įvarčius), dar vieną puolėjas pridėjo lygiosiomis pasibaigusiame mače su „Bury“. „Everton“ dėl geresnio įmuštų ir praleistų įvarčių santykio pakilo į pirmą vietą turnyro lentelėje. Dixie nuvedė komandą į pergalę išvykoje prieš „Sheffield United“. Sužaidęs 35 rungtynes jis savo sąskaitoje jau turėjo 50 įvarčių. Liko 4 mačai tam, kad įmušti likusius 10 ir pagerinti rekordą.
Spaudimas žaidėjui augo, bet šaltakraujiško Deano, atrodo neveikė. „Everton“ nugalėjo „Newcastle United“ 3–0, tačiau Deanas tepelnė vieną įvartį, o rungtynėse su „Aston Villa“ „asmeninėje įskaitoje“ 2–1 nurungė kitą puikų puolėją – Tomą „Pongo“ Waringą. „Everton“ rungtynes laimėjo 4–2.
Iki sezono pabaigos lik vos dvi rungtynės. Per šią įvarčių fiestą reikėjo nepamiršti, kad komanda vis dar rimtai tebekovoja dėl čempionų vardų. Pirmosios iš šių rungtynių – išvyka pas „Burnley“. „Everton“ laimėjo 5–3, o Deanas pagaliau „iššovė“ visu savo pajėgumu – 4 įvarčiai įmušti ir iki rekordo jam jau betrūksta „tik“ hat-tricko paskutiniame sezono mače prieš „Arsenal“. Tačiau ne viskas buvo rožėmis klota - mače su „Burnley“ Dixie pasitempė šlaunies raumenį ir antrame kėlinyje tebuvo labiau statistas. Apie skausmą malšinančias injekcijas tais laikais niekas nebuvo girdėjęs, apie keitimus futbolo rungtynių metu – nė to tiek. Vienas „Everton“ trenerių, Harry Cooke‘as visą savaitę slaugė žaidėją jo namuose ir stengėsi pastatyti ant kojų paskutiniajam sezono mačui.
60 tūkstančių “Goodison Park“ susirinkusių žiūrovų dar neprasidėjus rungtynėms jau turėjo kuo džiaugtis. „Huddersfield“ pralaimėjo savo rungtynes kiek anksčiau, tad „Everton“ čempionų titulą turėjo savo kišenėje dar prieš teisėjui paskelbiant rungtynių pradžią. Taigi svarbiausiu susitikimo akcentu tapo Dixie Deanas ir jo rekordas. Tam reikėjo trijų įvarčių prieš toli gražu nesilpną varžovą. Bet šiam vaikinui neįmanomų dalykų futbolo aikštėje nėra, tą žinojo kiekvienas tribūnoje esantis „Everton“ sirgalius.
Rungtynės prasidėjo, netrukus krito įvartis. Įmušė jį... ne, įmušė ne Deanas. Negana to, net ne „Everton“. Dixie raudona į priekį susitikime išsiveržusių „Arsenal“ žaidėjų marškinėlių spalva veikė tarsi bulių. Netrukus, stipriu smūgiu iš už baudos aikštelės ribų Deanas nuginklavo varžovų vartų sargą. Tai buvo 58-asis jo ir 100-asis komandos įvartis čempionate.
Pirmojo kėlinio viduryje Dixie buvo nugriautas baudos aikštelėje. Nereikia nė sakyti, kad tribūnoms staugiant „:Duokite kamuolį Dixie“ jis pats ir ėmėsi realizuoti 11 m. baudinį. Stojo kapų tyla kurią netrukus pakeitė triumfo šokis „Goodison Park“ tribūnose. Kamuolys spurdėjo „Arsenal“ vartų tinkle. Rekordas pakartotas ir visi žinojo – pagerintas jis gali būti bet kurią akimirką.
Ilsėtis komandos išėjo esant lygiam rezultatui. „Everton“ žaidėjai patys įsimušė įvartį į savus vartus. Antroje susitikimo pusėje „Arsenal“ metė visas jėgas sustabdyti Dixie. Žiūrovai nuolat žvilgčiojo į jiems beprotiškai greitai lekiančias laikrodžių rodykles. Ar pavyks jų dievaičiui padaryti tai, kas dar taip neseniai atrodė neįmanoma?
Iki rungtynių pabaigos likus 8 minutėms „Everton“ uždirbo kampinį. Alecas Troupe‘as pakėlė kamuolį į baudos aikštelę, Deanas atlėkė nuo baudos aikštelės linijos link vartų, iššoko aukščiau nei gynėjai ir...
Pasakojama, kad triukšmas stadione po įvarčio buvo toks, jog žmonės net miesto centre išsyk suprato, kad atsitiko tai, kas, regis, buvo neįmanoma, o besaikio neskraidančių dvikojų triukšmavimo išsigando visi Liverpulio žvirbliai bei balandžiai. Netgi „Arsenal“ žaidėjai sveikino Deaną, o rungtynės dėl futbolininkų triumfo nutrūko keletui minučių. Susitikimo pabaigoje svečiai iš Londono išlygino rezultatą, tik kažin ar kam nors tai berūpėjo. „Everton“ – čempionai, Deanas – rekordininkas. Mėlynajai Liverpulio pusei nieko daugiau nė nereikėjo. Taurė atsidūrė kapitono Warney Creswello rankose, tačiau visiems svarbiausias asmuo buvo Dixie.
Pasibaigus šiam sezonui, „Everton“ dar nukeliavo į Šveicariją. Naujieji Anglijos čempionai iškovojo pergales sausakimšuose stadionuose Baselyje, Berne, Ciuriche ir Ženevoje, Dixie įmušė dar 5 įvarčius ir tai reiškė, kad per sezoną, įskaitant draugiškas varžybas, jo įvarčių skaičius pasiekė triženklį skaičių – Deanas pasižymėjo lygiai šimtą kartų. 82 iš šių įvarčių buvo įmušti oficialiose „Everton“ rungtynėse bei atstovaujant Anglijos rinktinei. Sezonui pasibaigus „Everton“ sirgaliai futbolininkui įteikė sidabrinę lėkštę, kurioje buvo surašytos visos komandoms, į kurių vartus Dixie tą sezoną buvo pasiuntęs kamuolį. Iš viso jis tą padarė 29 lygos mačuose (sykį pasižymėjo 5 kartus, sykį 4, penkis kartus įmušė 3 įvarčius, keturiolika sykių – 2 ir aštuonis kartus turėjo apsiriboti vienu įvarčiu). Iš viso tai reiškė 60 įvarčių per 39 žaistas rungtynes. 31 įvartį jis įmušė svečiuose, 29 – namų rungtynėse. Nors stipriausiu Deanas laikytas tada, kai žaisdavo „antrajame aukšte“, tą sezoną kojomis jis įmušė 40 įvarčių, taigi galva tepelnė „vos“ 20.
Kai žaidė, Dixie buvo praktiškai nesustabdomas. Tačiau kietas kontaktinis futbolas neapsiėjo be pasekmių. Jau kitą sezoną, pradėjęs jį dviem „hat-trickais“ per pirmus du mačus Deanas dėl traumų tesužaidė 29 rungtynes, per kurias pelnė 26 įvarčius. Puolėją į savo gretas stengėsi pervilioti ir kiti klubai (visų pirma „Arsenal“, kurio treneris Herbertas Chapmanas pasiūlė žaidėjui čekį, į kurį pageidaujamą sumą būtų galėjęs įsirašyti jis pats). „Everton“ ištikimo Deano pasiūlymas nesudomino. Nesudomino jis ir „Everton“ vadovų, kurie kuo puikiausiai žinojo, kad pardavę šį futbolininką nuo sirgalių rūstybės gautų slėptis už septynių jūrų septynių marių.
1929/30 m. sezone dar taip neseniai stipriausiu Anglijoje buvęs klubas iškrito iš aukščiausio diviziono. Deanas dėl traumos praleido nemenką sezono dalį ir, nors per 25 rungtynes įmušė 23 įvarčius, nebegalėjo išgelbėti savo komandos. Tačiau ir klubui iškritus Dixie jo nepaliko. „Everton“ išsyk parodė, kad antrajam divizionui jie pernelyg stiprūs ir pradėjo sezoną 4 pergalėmis iš eilės. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad net rungtyniaudami ne aukščiausiame divizione „Everton“ liko populiarūs ir traukte traukė žiūrovus į stadionus.
Lapkričio 8-ą dubliu pasižymėjęs Dixie pelnė savo dušimtąjį įvartį lygos varžybose (tam pasiekti jam pakako vos 199 rungtynių). Lygos nugalėtojų vardus „Everton“ užsitikrino likus 6 mačams iki sezono pabaigos. Tą sezoną Dixie lygoje įmušė 39 įvarčius, visa komanda – 121. Ekipa taip pat pasiekė FA taurės pusfinalį, tiesa, ten minimaliu rezultatu turėjo pripažinti „West Bromwich Albion“ pranašumą. „Old Trafford“ vykusį susitikimą stebėjo 70 tūkstančių aistruolių, dar 20 tūkstančių žmonių norėjusių pamatyti rungtynes į stadioną paprasčiausiai nebetilpo.
Į aukščiausią divizioną „Everton“ grįžo galingai. Jau per pirmuosius porą sezono mėnesių jie iškovojo pergalę Anfielde 3 – 1 (Dixie pasižymėjo hat-tricku), išvykoje 5–1 sutriuškino „Sheffield United“. Dar skaudesnius pažeminimus patyrė „Sheffield Wednesday“ (9–1) ir „Newcastle United“ (8–1). Per pirmuosius 14 sezono mačų komanda įmušė net 44 įvarčius. 1932-uosius „Everton“ žaidėjai sutiko įmušę 78 įvarčius, o 100-ąjį pelnė 32-osiose sezono rungtynėse. Tiesa, per likusius 10 susitikimų „Everton“ futbolininkai pasižymėjo tik 15 kartų ir nesugebėjo pagerinti 128 įvarčius siekiančio „Aston Villa“ klubui priklausančio rekordo. 45 įvarčius pelnęs Deanas antrą kartą tapo rezultatyviausiu Anglijos aukščiausio diviziono futbolininku.
Kitą sezoną iš „Everton“ stipriausios Anglijos komandos vardą paveržė „Arsenal“. Tačiau kompensacija Dixie ir kompanijai tapo FA taurės turnyras. „Leicester City“ ir „Bury“ buvo įveikti vienodu rezultatu 3–1, „Leeds United“ „Evertonui“ pralaimėjo 2–0, dviem divizionais žemiau žaidęs „Luton Town“ buvo sutriuškintas net 6–0. Komandos kapitonu tapęs Deanas įmušė po įvartį kiekviename šių mačų. Pusfinalyje po atkaklios kovos krito „West Ham United“ ir „Everton“ gavo išsvajotą bilietą į stadioną bokštų dvynių paunksmėje – „Wembley“.
Finale jų laukė kitas varžovas iš šiaurės vakarų Anglijos – „Manchester City“. Kadangi abi ekipos rungtyniavo mėlynos spalvos apranga, Futbolo asociacija priėmė saliamonišką sprendimą – vieni turėjo žaisti vilkėdami raudonus, kiti – baltus marškinėlius. „Evertonui“ atiteko baltieji. Šis finalas taip pat buvo pirmasis, kuriame futbolininkų marškinėliai buvo pažymėti numeriais (nuo 1 iki 22). 9-asis numeris, vėliau pagarsėjęs kaip puolėjų numeris atiteko ne kam kitam, o būtent Dixie.
Prieš rungtynes Jorko kunigaikščių pora sėdėjo tribūnoje greta Mersisaido mero. Šis Karališkosios šeimos nariams ėmėsi pristatinėti „Everton“ žaidėjus. Kai meras pirštu parodė į Deaną, kunigaikštienė (vėliau plačiai pagarsėjusi kaip Karalienė Motina) nutraukė jį sakydama: „Net aš žinau kas toks yra Dixie“.
Rungtynes „Everton“ laimėjo užtikrintai, rezultatu 3 – 0. Deanas įmušė antrąjį susitikimo įvartį, o po mačo, kaip kapitonui, jam buvo įteikta taurė. Triumfuojantis Dixie pridėjo ją prie lūpų imituodamas, kad geria iš jos. Reikia nepamiršti, kad vargšai „Everton“ futbolininkai tris savaites iki finalo neturėjo burnoje nė lašo alkoholio. Tenka pripažinti - ši auka nenuėjo veltui.
Pirmadienį namo traukiniu grįžusius žaidėjus pasitiko daugiatūkstantinė minia. Stotyje, gatvėse, stadione – dešimtys ir šimtai tūkstančių žmonių norėjo bent akies krašteliu dirstelėti į savo didvyrius. Manoma, kad per pusė milijono futbolo sirgalių tą gegužės 1-ąją užtvindė miesto gatves. Kažin, ar bent vienas tarybinis šios dienos paradas sulaukė tokio masiškumo.
1933/34 m. sezoną Deanas pradėjo sėkmingai ir rugsėjį įmušė savo 300-ąjį įvartį lygoje per 310 rungtynių. O jam tebuvo vos 26 metai. Tačiau sėkmė apleido futbolininką. Jam prireikė operuoti kairiąją kulkšnį. Reabilitacija užtruko mėnesių mėnesius. Nors grįžęs po šios traumos Deanas vis dar buvo rezultatyvus ir pavojingas varžovų vartams, jo karjeros kreivė ėmė leistis žemyn. Daug fizinės jėgos reikalaujantis žaidimas ir negailestingos varžovų pražangos išsunkė „Everton“ superžvaigždę ir 1937-ųjų spalį rungtynėmis su „Grimbsy Town“ Dixie baigė savo karjerą „Evertone“. Iš viso atstovaudamas klubui jis sužaidė 399 lygos susitikimus ir per juos įmušė 349 įvarčius. Pavydėtina statistika.
Sekančiu „Evertoną“ dėl nesutarimų su klubo valdžia (visų pirma klubo sekretoriumi Theo Kelly) palikusio Deano klubu tapo „Notts County“. Įdomu tai, kad už jį Notingemo klubas sumokėjo 3000 svarų – lygiai tokią pačią sumą, kurią daugiau nei 12 metų anksčiau už Dixie buvo paklojęs ir tas pats „Everton“. Tačiau transfero suma ir tebuvo vienintelis panašumas tarp Deano karjeros šiuose dviejuose klubuose. Persekiojamas traumų futbolininkas lygoje „Notts County“ spalvas tegynė 9 kartus, įmušė 3 įvarčius. 1938 m. jis dar spėjo sužaisti 11 rungtynių (ir per jas įmušti 11 įvarčių) airių „Sligo Rovers“ ekipos gretose. Be kita ko, Deanas dar sužaidė ir Airijos taurės finale, tiesa ten sėkmė jo komandą aplenkė. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Deanas grįžo į gimtąjį Brikenheadą ir ėmėsi darbo vietinėje skerdykloje.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Deanas įstojo į armiją. Kariams skirtuose parodomosiose rungtynėse jis dar pasimėgavo paskutiniais futbolininko šlovės spinduliais, o karui pasibaigus ėmėsi vadovauti aludei Česteryje.
Johnas Mooresas, tuometis „Everton“ prezidentas įkalbėjo Deaną grįžti namo, į Mersisaidą. Keletą metų prieš išeidamas į pensiją buvęs futbolininkas dirbo Lttlewoods bendrovės apsaugoje. 1964-aisiais, praėjus daugiau nei dviems dešimtmečiams po to, kai Deanas pakabino bucus ant vinies, „Everton“ pagaliau surengė žaidėjo atsisveikinimo rungtynes. Jose rungtyniavo anglų ir škotų futbolininkai iš „Liverpool“ bei „Everton“ klubų. Pasižiūrėti į žaidėją, kuris jų klubo spalvas paskutinį kartą gynė prieš 26 metus, susirinko gerokai daugiau nei 40 tūkstančių žiūrovų.
Pensininku tapęs Deanas būdavo kviečiamas sakyti kalbų, o 1976-aisiais Londone įteikė metų futbolininko apdovanojimą Kevinui Keeganui. Tos pačios ceremonijos metu Futbolo žurnalistų asociacija Deanui įteikė sidabrinę lėkštelę, ant kurios buvo parašyta: „Dixie Deanui. 60 įvarčių per sezoną yra daugiau, nei daugelis komandų įmuša šiais laikais.“
1976-aisiais nuo širdies smūgio staiga mirė futbolininko žmona. Deanas persikėlė gyventi pas dukterį Barbarą. 1976-ųjų lapkritį dėl ligos jam buvo amputuota dešinioji koja. Tačiau ir sėdėdamas vežimėlyje Deanas neužsidarė namuose, buvo dažnas svečias ir futbolo rungtynėse. Ir ar galėjo Dixie gyvybė užgesti kur nors kitur, nei jo antruosiuose namuose – „Goodison Park“? 1980-ųjų kovo 1-ąją stadiono tribūnoje stebintį Liverpulio derbį Deaną ištiko širdies smūgis. Istorija tarsi iš Holivudo filmo, tačiau tikrovė neretai būna išmoningesnė už scenaristų plunksną. 2001-aisiais jo atminimas įamžintas ties „Goodison Park“ „Park End“ tribūna (būtent šioje stadiono pusėje Dixie įmušė tą šešiasdešimtąjį savo įvartį sezone) pastačius skulptūrą, 2002-aisiais jis įtrauktas į Anglijos futbolo šlovės galeriją.
Deanas per savo karjerą pasiekė nemažai įspūdingų rekordų. Ryškiausias jų, be abejo – 60 įvarčių lygoje per sezoną. Prie šio pasiekimo niekam iki šiol nepavyko net priartėti (antroje vietoje šioje klasifikacijoje liekantis Tomas Waringas Deanui nusileidžia net 11 tikslių smūgių). Ne mažiau stebina tai, kad per visą savo karjerą Dixie išlaikė itin aukštą (lygos varžybose per šimtą žaistų mačų jis vidutiniškai pasižymėdavo 87 kartus) įmuštų įvarčių ir žaistų rungtynių santykį. Žaisdamas Anglijos rinktinėje jis netgi įmušė daugiau įvarčių (18) nei sužaidė mačų (16).
Tačiau kai kurie Deano pasiekimai vėliau visgi buvo pagerinti. Iš viso lygos varžybose jis įmušė 379 įvarčius. Po Antrojo pasaulinio karo žaidęs Arthuras Rowley įmušė 433. Tiesa, čia reikia nepamiršti, kad Deanas vos vieną sezoną rungtyniavo ne aukščiausiame Anglijos futbolo divizione. Rowley tuo tarpu daugelį savo įvarčių įmušė rungtyniaudamas Trečiajame ar net Ketvirtajame divizionuose.
Kita vertus, nebėra Deanas rekordininkas ir aukščiausioje Anglijos lygoje. Joje įmušęs 340 įvarčių, jis rezultatyviausio visų laikų Anglijos stipriausios lygos žaidėjo titulą buvo priverstas užleisti 1966-ųjų Pasaulio čempionui Jimmy Greavesui. Pastarasis atstovaudamas „Chelsea“, „Tottenham Hotspur“ ir „West Ham United“ klubams įmušė 357 įvarčius Pirmajame divizione.
Sunku lyginti skirtingų epochų žaidėjus ar vertinti, kuris jų yra geresnis. Viena vertus, Deanas žaidė laikais, kai futbolas buvo kur kas rezultatyvesnis (nepaisant įspūdingo rezultatyvumo Dixie vos du kartus tapo rezultatyviausiu Pirmojo diviziono futbolininku). Kita vertus, ir tais laikais jis itin ryškiai išsiskyrė savo sugebėjimais tarp savo kolegų ir konkurentų. Amžininkų teigimu buvęs geresnis nei Pele, Deanas nėra taip plačiai žinomas kaip brazilas. Dixie niekada nežaidė Pasaulio čempionate (anglai tais laikais tiesiog nematė reikalo vargti, jų požiūriu, bereikšmiame turnyre), tačiau net laikais, kai niekas nebuvo girdėjęs nei apie televiziją, nei tuo labiau apie internetą, jis buvo gerai žinomas ir Europoje. Pasakojama, kad vienas italų karo belaisvis jį sulaikiusiems britams nuomonę apie Didžiąją Britaniją pareiškė iškoliodamas du, matyt garsiausius saliečius – Winstoną Churchillį ir... Dixie Deaną.
