© Eurofootball.lt
Visų pirma norėčiau pasakyti, jog tikrai nesitikėjau, kad mano straipsnis sulauks tokio atgarsio Lietuvoje. Malonu, kad mūsų šalyje yra jaunų žmonių, kurie nori padėti futbolui atsigauti bei padėti jam žengti pirmyn.
Dabar pradėkime antrąją šio straipsnių ciklo dalį, kurioje iškart tikrai nepapasakosiu viso sporto plėtros proceso arba futbolo treniruočių metodikos. Šiame straipsnyje norėčiau pasidalinti su Jumis žiniomis, kurias įgijau paskaitose apie futbolo sąryšį su visuomene.
Taigi, visų pirma, sportas bendrai – tai viena iš kultūros sričių bei neatskiriama mūsų gyvenimo dalis. Ir visai nesvarbu ar tu žaidi šachmatais, ar dartais, kaip savo dainoje „Trys milijonai“ dainavo Marijonas Mikutavičius, ar važinėji riedlente, ar žaidi krepšinį kieme, ar spardai kamuolį. Visa tai yra fizinė bei protinė veikla, apibūdinama vienu žodžiu – sportas.
Per daugelį metų, sportas tapo vienu kelių pasiekti kitiems tikslams. Pavyzdžiui Anglijoje, 6-7 praėjusio amžiaus dešimtmečiuose, didelė problema buvo žmonių užimtumas. Stipriai išaugęs nedarbas, gatvės gaujos, chuliganizmas – visa tai turėjo būti kažkaip pažabota ir anglų vyriausybė priėmė sprendimą, jog geriausias būdas tai padaryti – plėsti sporto sektorių, įkurti daugiau sporto akademijų, centrų, kuriuose žmonės, o ypač jaunimas, geriau sportuotų, nei šlaistytųsi gatvėse. Ir po kelių dešimtmečių šios investicijos į sportą davė savo vaisių. Nusikalstamumas išties sumažėjo, nedarbo lygis tapo labai nedidelis, o riaušės gatvėse tapo retenybe. Taigi, tai tik įrodo jog sportas gali būti naudojamas kaip įrankis, sukurti padoresnę ir brandesnę visuomenę. Turbūt niekam ne paslaptis, jog Anglijoje jau senokai veikia ir Sporto Ministerija, kurios funkcija būtent ir yra plėtoti sporto sektorių.
Na, o dabar apie futbolą. Futbolas – tai pasaulinis fenomenas. Tai nenuginčijamai pati populiariausia sporto šaka pasaulyje. Kodėl? Atsakymas labai paprastas. Tai labai paprastas žaidimas su labai paprastomis, visiems suprantamomis taisyklėmis. Be to, jei žiūrint ne iš profesionaliosios pusės, futbolas nereikalauja investicijų. Tu gali žaisti kieme, gali žaisti paplūdimyje, gali žaisti miške, namuose, džiunglėse, ant sniego, visur kur tik nori. Vietoje vartų gali naudoti kuprines, batus, medžio šakas, akmenis ir taip toliau.
Žinoma, didysis futbolas, tokį kokį mes jį įpratę stebėti, bei sekti visas jo naujienas, yra kur kas sudėtingesnis. Kaip jau minėjau, tai didžiulis verslas, kuriame sukasi milijardai eurų. Futbolo dalimi jau seniai tapo reklamos verslas, marketingas, ir be abejo žurnalistika. Būtent pastaroji sritis Vakarų Europoje yra tiesiog apsėsta šio sporto. Visos laikraščių antraštės mirga pranešimais apie futbolą, televizijos bei radijas moka milijardus eurų kasmet, kad galėtų tiesiogiai transliuoti rungtynes. Be abejonės, futbolas yra žiūrimiausias pasaulio žaidimas, o kai kurie futbolininkai, tokie kaip Davidas Beckhamas ar Ronaldinho, yra pasaulinio garso žvaigždės, prekių ženklai ir netgi kai kurių žmonių idealai. Tačiau čia iškyla klausimas. Ar žiniasklaida sukuria šį visuomenės domėjimąsi futbolu, ar tiesiog jį atspindi? Norėčiau, kad pabandytumėte į jį atsakyti.
Kaip ten bebūtų, per daugybę metų futbolas tapo ne vien žaidimu. Jis tapo kultūros dalimi, o žiūrint istoriškai, futbolo klubai atstovauja savo bendruomenę. Kiekvienas žymus klubas turi savo praeitį, kovoja ne tik dėl taškų savo lygoje, bet ir dėl kur kas svarbesnių dalykų. Juk Madrido „Real“ bei „Barcelona“ susitikimai tai ne vien futbolo rungtynės Ispanijos čempionate – tai politinis karas. Ne išimtis ir Romos derbis tarp „Lazio“ bei „Roma“, kur iš esmės istoriškai susiduria dvi žmonių grupės. „Lazio“ klubas buvo įkurtas labiau pasiturinčių miestiečių, o Roma darbininkų klasės. Šis Italijos sostinės derbis išties ypatingas. Jo metu 1979 metais netgi žuvo „Lazio“ fanas, kuomet vienas Romos sirgalius pataikė jam į akį iššovęs fejerverką. Nereikia pamiršti ir Glazgo derbio tarp „Celtic“ ir „Rangers“. Čia netgi susiduria religijos. „Celtic“ buvo įkurtas katalikų, o „Rangers“ - protestantų bendruomenių. Tokias dvikovas galima vardinti dar ilgai, tačiau noriu pasakyti, jog futbolas nuo pat jo atsiradimo reiškė kur kas daugiau nei žaidimą.
Būtent čia norėčiau papasakoti futbolo istoriją, kurią tikrai ne visi žinote. Žinoma, tai anglų versija, kai kas galite su ja nesutikti, tačiau plačioji visuomenė vis dėlto pripažįsta, kad futbolas, tokį kokį mes jį įpratę matyti, atsirado būtent Anglijoje. Mokslininkai ir istorikai nesutaria dėl datų, kada prasidėjo žaidimai su kamuoliu, tačiau manoma, kad pirmieji į kamuolį panašų daiktą pradėjo naudoti Centrinės Amerikos gyventojai 1500 metų prieš Kristų, vėliau apie 1200 metų prieš mūsų erą panašūs žaidimai buvo užfiksuoti ir Senovės Romoje bei Senovės Graikijoje. Didžiojoje Britanijoje žaisti žmonės pradėjo apie 1170-1183 mūsų eros metais – kitaip tariant viduramžiais. Iš esmės, pradžia buvo tokia, jog visi be gailesčio daužė vienas kitą, o taisyklių praktiškai nebuvo. XIII-XVIII amžiuose šis žaidimas su kamuoliu buvo be galo pavojingas, žuvo daugybė žaidusių žmonių. Apie teisėją nebuvo net kalbos. Visuomenėje žaidžiant vyravo smurtas. Tai pažymima ir metraščiuose. 1314 metais karalius Edvardas antrasis oficialiai skundėsi dėl maištų mieste, kurie buvo tiesiogiai susiję su žaidimu su kamuoliu, 1414-ais kitas monarchas Henris V oficialiai įsakė savo kariams užuot kiauras dienas žaidus su kamuoliu treniruotis šaudyti su lanku.
Labiausiai socialinės problemos buvo jaučiamos miestuose. Žaidimai pridarydavo daugybę nuostolių, o priežastis daugiau nei paprasta. Iki 1829 metų Anglijoje tiesiog nebuvo policijos.
Labai įdomus pavyzdys yra Ešburno miestelis. Jame žaidimas buvo žaidžiamas visų žmonių, gyvenančių teritorijoje tarp dviejų vartų, kurie vienas nuo kito buvo nutolę per maždaug 5 kilometrus. Beje varžybos, jeigu galima jas taip pavadinti, vykdavo antradieniais – dieną kuri Anglijoje yra šventa (ang. Shrove Tuesday). Beje tokio tipo varžybos šiame miestelyje vyksta ir mūsų dienomis.
Vadinamąjį liaudies-futbolą (folk-football) stipriai paveikė industrializacijos procesas. Atsiradus gamykloms, darbo klasės žmonės dirbdavo po 16 valandų per parą be išeiginių, tad laiko žaisti futbolą tiesiog nelikdavo. 18-19 amžiuose futbolas buvo kaip niekad nepopuliarus ir netgi galėjo išnykti. Tačiau tuomet įvyko neįtikėtinas dalykas. Atrodytų visuomet buvęs darbininkų žaidimu, futbolas buvo pradėtas žaisti aristokratų bei kitų išsilavinusių žmonių - kunigų, mokytojų, teisėjų ir t.t. Buvo priimtos tam tikros taisyklės, o pats sportas apibūdintas kaip „kuriantis žmogaus charakterį“.
Taigi futbolas, panašus į tokį, kokį mes jį matome dabar, buvo išvystytas turtingų žmonių tarpe ir tuomet, pasirašius sutartį, dėl darbininkų trumpesnės darbo savaitės, vėl perkeltas į pastarųjų bendruomenę.
1815 metais pasirašytas aktas sutrumpino darbo savaitę iki 60 valandų, kas leido darbininkams vėl džiaugtis futbolu, tačiau šį kartą jau su taisyklėmis. 1863 m. įkuriama Anglijos futbolo asociacija, kuri patvirtina taisykles. Kadangi futbolas buvo išvystytas tuometinio aukštesniojo luomo, nenuostabu, kad daugelis komandų buvo įkurtos būtent bažnyčių, mokyklų arba net kriketo klubų. Ir tik nedaugelis ekipų buvo suformuotos pačių darbininkų.
Tiek šį kartą, kitame straipsnyje dar šiektiek apžvelgsiu futbolo istoriją bei plėtrą ir kažkiek papasakosiu apie treniravimo procesą.
