© lff.lt nuotr.
Kaip ir visi broliai, Juanas ir Javieras Adolfo Salasai kartais nesutaria, ir nors dažnai greitai susitaiko, šį kartą sutarti, ko gero, nepavyks.
„Be abejo, tai jis“, – sako Javieras Adolfo.
„Žinoma, kad jis“, – atsiliepė kitas. Nė vienas nenusileido, nors teisybės dėlei, FIFA.com klausimas nebuvo lengvas.
Tema – įvartis, kuris nulėmė Paragvajaus pergalę prieš Japoniją 2:1 ir patekimą į FIFA pasaulio salės futbolo čempionato Lietuvoje aštuntfinalį. Dar konkrečiau – kas labiau prisidėjo prie įvarčio. Jį pelnė Juanas po Javiero Adolfo perdavimo.
„Kas įmuša įvartį visuomet atlieka sunkiausią darbą, – sakė rezultatyvaus perdavimo autorius. – Įmušti – sunkiausias šio sporto aspektas, ypač žinant vartų dydį. Sunkiausia pasiųsti kamuolį už vartų linijos. Todėl jis atliko daugiau darbo“.
Įvarčio autorius nesutiko.
„Jis man padėjo kaip ant lėkštutės, teisingoje vietoje ir teisingame taške. Man reikėjo tik pakišti koją ir kamuolys atsidūrė vartuose. Svarbiausia dalis buvo jo perdavimas“, – sakė Juanas, dar kitaip žinomas kaip Cholo.
Nė vienas šiuo klausimu nepakeitė nuomonės. Tik abu sutarė dėl jausmo, kuris užplūdo kamuoliui atsidūrus vartuose.
„Kaip galėčiau apibūdinti tą momentą? Net nežinau... Žaidėme kartu jau daugelį metų. Mano brolis – mano idealas. Tai, kad atidaviau jam perdavimą tokiam svarbiam įvarčiui, mane labai nudžiugino“, – kalbėjo Javieras Adolfo , dar vadinamas Kuko, kuris taip pat asistavo ir pirmajam Paragvajaus įvarčiui rungtynėse.
„Visuomet malonu įmušti, ypač kai tai svarbus įvartis. Tačiau kai įmuši po brolio perdavimo – tai jausmas, kurį sunku apibūdinti“, – sakė Juanas.
Kaip tikras Albirroja kapitonas jis pabrėžė, jog tai nebuvo vien šeimos kūrinys.
„Įvartis – ne tik dviejų brolių darbo rezultatas. Įvartį, nudžiuginusį Paragvajų, sukūrė visa komanda“, – sakė žaidėjas.
Komanda stengsis Paragvajų džiuginti kuo ilgiau ir pasistengti užmiršti pralaimėjimo kartėlį po 2016 m. pasaulio čempionato Kolumbijoje. Paragvajiečiai tuomet praleido įvartį prieš Iraną paskutinėmis pratęsimo akimirkomis.
„Dėl to tikrai skauda iki šiandien, – sakė 31 metų Juanas, kuris savo šaliai atstovauja 12 metų ir tą dieną pasižymėjo įvarčiu. – Trūko labai mažai iki baudinių serijos ir galimybės būti tarp keturių geriausių komandų pasaulyje. Pralaimėjimas buvo labai skaudus. Tačiau atsitiesėme, kovojome ir atėjome iki čia, vėl esame atkrintamosiose varžybose“.
Prieš nugalėtojų titulą ginančią Argentiną Paragvajui prireiks brolių Salasų solidžios patirties. Abu žaidėjai klubinėse karjerose nuėjo panašiu keliu – gana jauni išvyko žaisti į Italiją.
„Matėme ir pragyvenome daug dalykų toli nuo namų. Kai kurie buvo nuostabūs, kiti ne tokie geri, tačiau svarbiausia, jog buvome arti vienas kito, dalinomės tais dalykais ir padėjome vienas kitam, – aiškino Kuko, atstovaujantis „ASC Pescara C5“ komandai. – Didžiuojamės tuo, jog paragvajiečiai žaidžia tokioje aukšto meistriškumo lygoje“.
Cholo žaidė „Napoli Calcio“, „Lazio Calcio“, „Alam Salerno“, „ASD Meta Catania“, taip pat gimtinėje už „Cerro Porteno“. 2020 metų vasarą jis paliko Italiją ir bandė laimę „ElPozo Murcia“, tačiau po sunkaus sezono nepratęsė sutarties su ispanų klubu.
Visgi žaidimas rinktinėje Juanui suteikia daug geresnių emocijų, ypač dėl to, jog su broliu gali apsivilkti tuos pačius marškinėlius.
„Kartu žaidėme už Paragvajų jau ilgą laiką ir turėjome daug patirčių kartu. Visuomet buvo smagu žaisti kartu – iš dalies dėl to, kad jis yra mano brolis, tačiau pirmiausia dėl to, jog jis yra puikus žaidėjas“, – kalbėjo Cholo.
Kas šeimoje geriausias žaidėjas? Pradedame ir vėl...
„Manau, kad jis, – šypsojosi Cholo. – Atvirai kalbant, niekuomet nesilyginome vienas su kitu. Stengėmės vienas kitą palaikyti. Svarbiausia, kad kai žaidžiame kartu, atiduodame viską ką galime dėl vienas kito ir komandos.“
Jei tikėsime Kuko, Salasų šeima turi ir šviesią ateitį Paragvajaus futsale: „Turime mažąjį brolį Emersoną – pamatysite, jis geriausias šeimoje!“
