© Eurofootball.lt
Prieš devynerius metus, 1997 m., Fernando Alfonso Roigas nutarė įsigyti “Segunda“ (Ispanijos II div.) diviziono komandą “Villarreal“, tuomet turėjusią nepastovaus klubo reputaciją dėl svyruojančių rezultatų. F.Roigo svajonė buvo su “Villarreal“ pasiekti kažką panašaus, kas pavyko nedidelio Italijos miesto komandai “Parma“, kuri tuomet jau buvo laimėjusi tris Europos taures.
“Villarreal“ tuomet buvo paprasta, nieko neišsiskirianti ir mažai kam žinoma komanda. Susikūręs 1923 m., klubas keletą dešimtmečių rungtyniavo regioninėse Ispanijos lygose, vėliau pakilo ir 8 – 9 dešimtmečiuose nuolat blaškėsi tarp II ir III divizionų, kol ilgesniam laikui “nusėdo“ “Segundoje“.
Įsigydamas 60 proc. klubo akcijų, F.Roigas (šiuo metu jis valdo jau 90 proc. akcijų) tesumokėjo vos 225 tūkst. svarų sterlingų (daugiau nei 350 tūkst. eurų), ir ėmė kurti unikalią istoriją Ispanijos futbole – kuklios komandos, dėl ryškiai geltonos spalvos aprangos pramintos “Geltonuoju submarinu“ (“The Yellow Submarine“), iškilimą.
Jau 1997/98 m. sezone “Villarreal“ užėmė 4 vietą “Segundoje“, pereinamosiose rungtynėse pranoko Compostelos “Deportivo“ ir iškopė į pačią “La Liga“. Visgi debiutinis sezonas aukščiausiame Ispanijos divizione nebuvo sėkmingas, tad klubas vėl atsidūrė “Segundoje“. Neilgam – iškovojęs ten 3 vietą, 2000 m. “Submarinas“ įplaukė į “La Liga“. Kaip vėliau paaiškėjo,- su trenksmu. F.Roigas prisimena: “Tais metais mes pradėjome dešimties metų ilgumo programą. Nemažai investavau į klubą ir jaunimo akademiją. Pirmieji tikslai buvo įsitvirtinti “La Ligoje“ bei varžytis Europos taurių turnyruose. Tuomet daugelis, išgirdę tai, tik juokėsi iš mūsų.“
Pirmuoju žymiu pirkiniu tapo “Boca Juniors“ puolėjas Martinas Palermo. “Maradona man asmeniškai paskambino norėdamas įsitikinti, ar aš tikrai išvykstu į “Villarreal“, nes manė, kad tai pokštas“,- pasakojo apie tuos metus argentinietis.
2000 – 2001 m. į “La Liga“ sugrįžę “submarinai“ užėmė aukštą, 7 vietą. Tiesa, sekantys du sezonai nebuvo sėkmingi – užimtos tik 15 vietos, tačiau 2004 nužygiuota net iki UEFA taurės pusfinalio, kur pralaimėta kaimyninei “Valencia“.
Tarpsezoniu komandą iškart papildė ne patys garsiausi, tačiau prie komandos lyderių Juano Romano Riquelme ir Jose Mari puikiai pritapę tokie futbolininkai, kaip Diego Forlanas, Gonzalo Rodriguezas, Juanas Pablo Sorinas bei treneris Manuelis Pellegrini, puikiai užsirekomendavęs savo tėvynėje Čilėje, taip pat Argentinoje ir Ekvadore. “Tada sulaukiau dviejų pasiūlymų. Pasirinkau “Villarreal“, tačiau tikrai ne dėl pinigų“,- sako M.Pellegrini.
2004 - 2005 m. sezono starte “Submarinai“ per 6 rungtynes pelnė tik 2 įvarčius. “Daugeliu atveju aš jau būčiau buvęs atleistas, tačiau šio klubo vadovybė buvo labai supratinga“,- sunkų sezono startą prisimena treneris iš Čilės.
Sezono bėgyje “Villarreal“ įsivažiavo ir galiausiai Ispanijos čempionatą baigė trečioje vietoje, bei iškovojo kelialapį į Čempionų lygą. Džiaugsmas buvo begalinis. Bet iš “Juventus“ išsinuomavus Alessio Tacchinardi ir Luciano Figueroą iškeitus į Guillermo Franco, “Villarreal“ sugebėjo nužygiuoti Čempionų lygoje net iki pusfinalio. Visgi atsarginių suolas buvo per trumpas, tad Ispanijoje teko pasitenkinti 8 vieta.
Prieš šį sezoną buvo išlaikytas M.Senna, pasipildyta Nihatu, P.Cyganu ir R.Piresu, pratęsta A.Tacchinardi nuomos sutartis. Bet vietoj išsvajoto žygio į Europą komanda atsidūrė Ispanijos čempionato turnyrinės lentelės viduryje, o žaidėjus ėmė pjauti traumos. Prieš naujuosius “Geltonuosius submarinus“ papildė talentingas dvidešimtmetis puolėjas iš Čilės Matiasas Fernandezas, suteikęs vilties kibirkštį sirgaliams, kurie savo fanatizmu verti atskiro dėmesio.
Pats Viljarealis yra nedidelis, vos 43 tūkst. gyventojų turintis miestelis rytų Ispanijoje, šalia Valensijos. Viena pagrindinių profesijų čia – apelsinų auginimas. Keista, bet mieste nėra nė vieno kinoteatro. Futbolas pakeitė vietinių gyvenimą. Iš kiek daugiau nei 40 tūkst. gyventojų pernai net 16,5 tūkst. turėjo sezoninį abonementą į stadioną, o 23 tūkst. vietų “El Madrigal“, vietiniams atstojantis visus kinoteatrus, nuolat būna artipilnis.
Cesaras Ramonas, stadione įsikūrusio baro “Milagros“ savininkas, visada prisimins Čempionų lygos rungtynes: “Jų metu baras visada būdavo perpildytas. Per mačą žmonės išgerdavo 2500 litrų alaus ir 50 litrų degtinės“.
Komandos kapitonas, gynėjas Rodolfo Arruabarrena yra sužavėtas savo sirgaliais: “Per kiekvienas rungtynes pusė miestelio yra stadione, kita pusė laukia rezultato. Tribūnose tenka pamatyti ir vyresnių moterų, vilkinčių vakarinėmis suknelėmis – taip apsirengus galima eiti ir į operą. Futbolo stebėjimas Viljarealyje tapo socialiniu reiškiniu“.
Pats “El Madrigal“ varžovų komandoms yra tapęs tikra neįveikiamumo siena. Europos turnyruose čia “Villarreal“ per 27 rungtynes iškovojo 17 pergalių ir patyrė vos 2 nesėkmes (prieš ne itin žymias “AZ“ ir “Maribor“ ekipas), praleido tik 7 įvarčius.
Kur gi slypi žaidimo eurotaurėse sėkmės paslaptis? Juanas Romanas Riquelme linkęs akcentuoti psichologiją: “Kuomet išeini į aikštę, susikaupi ir žaidi vienuolika prieš vienuolika, nebekreipdamas dėmesio į varžovų komandos istoriją ir titulus.“
“Mėgstame dviejų mačų serijas ir žinome, kad namie labai svarbu sužaisti gerai“,- yra sakęs buvęs komandos narys Junas Pablo Sorinas.
Daugelį futbolo mėgėjų žavi “Villarreal“ žaidimo stilius – techniškas, greitas, staigiais trumpais perdavimais paremtas futbolas bei tai, kad komanda labai protingai išnaudoja pinigus transferų turguje ir neperka brangių žvaigždžių. Jomis legionieriai tampa Viljarealyje. Pavyzdžiui, už tokį futbolininką kaip Diego Forlanas “Villarreal“ “Man Utd“ sumokėjo tik apie 11 mln. eurų; Juanas Romanas Riquelme iš “Barcelonos“, kaip manoma, kainavo 5–7 mln. eurų. Gynybos ramstį Alessio Tacchinardi “submarinai“ pasiskolino iš “Juventus“, puolimo lyderis Guillermo Franco įsigytas mainų būdu. Nebrangiai prieš šį sezoną kainavo prityręs Nihatas, o Robertas Piresas apskritai įsigytas dykai. Prieš kelias savaites už jaunąjį čilietį Matiasą Fernandezą sumokėta 8,7 mln. eurų, tačiau jo vertė netrukus gali išaugti keleriopai.
Įdomu, kad komandoje šiuo metu yra net 11 legionierių iš Pietų Amerikos. Tačiau futbolininkais iš šio regiono yra labai patenkintas klubo generalinis vadybininkas Jose Manuelis Llaneza: “Pietų amerikiečiai komandoje sudaro aukštą konkurenciją, jie yra puikūs profesionalai ir šaunūs vyrukai, turintys humoro jausmą, su kuriais dirbti vienas malonumas“.
Provincija dvelkiantis Viljarealis prie širdies ir patiems futbolininkas. Ypač J.R.Riquelmei, kuris apie miestą atsiliepia tik gerais žodžiais: “Čia graži gamta – kalnai, jūra. Miestas nedidelis, todėl nejaučiame vietinės žiniasklaidos spaudimo ar varginančio dėmesio išėję pasivaikščioti“.
Po sėkmės UEFA Taurės turnyre ir Čempionų lygoje “Villarreal“ gavo daug pasiūlymų parduoti savo lyderius. Nemažai panašaus lygio komandų taip ir pasielgtų, tačiau tik ne “Geltonasis submarinas“. Fernando Roigas turi viziją: “Suformuoti gerą komandą nėra paprasta. Vietoj to, kad parduotume žaidėjus, mes verčiau pasistiprinsime“.
Dabar sunku tuo patikėti, tačiau Fernando Alfonso Roigas, atėjęs į klubą 1997 m. jame pasigedo...jaunimo futbolo akademijos. Dabar gi “Villarreal“ lyginamas su Amsterdamo “Ajax“, kuris nuolat išaugina talentingus futbolininkus, o olandų klubo futbolo mokykla – viena garsiausių pasaulyje.
F.Roigas nuo 1997 m. į jaunimo futbolo akademiją investavo 42 mln. eurų, įrengdamas naują sporto kompleksą, tris treniruočių aikštes, mokyklą ir suteikęs apgyvendinimo sąlygas jauniems akademijos auklėtiniams.
“Noriu , kad artimiausiais metais aštuoni iš vienuolikos pagrindinės komandos sudėties žaidėjai būtų iš akademijos. Jau dabar į Ispanijos jaunių iki 17 metų rinktinę nuolat pakliūna penketas mūsų auklėtinių.“- ateities planus vardijo klubo prezidentas ir savininkas.
Prieš šį sezoną, kai “Villarreal“ liko už Europos turnyrų borto, F.A.Roigas pasakė: “Šiemet likome be Europos turnyrų, tad privalome visą dėmesį sutelkti į “La Liga“. Kadangi mūsų startas Europos turnyruose buvo labai saldus, sugrįžimo čia nenorime laukti ilgai“.
Tačiau “Villarreal“, šiuo metu Ispanijoje žengiančiam vienuoliktam, teks gerokai pasistengti siekiant grįžti į Europą. Vis tik atrodo, kad F.A.Roigas veda komanda teisingu keliu – jis nesišvaisto pinigais transferų turguje ir protingai investuoja į ateitį. Tad komandos gerbėjams belieka laukti, kada jų numylėtiniai išbris iš nesėkmių liūno, apsigydys traumas ir grįš į pergalių kelią. Galbūt “Geltonasis submarinas“ netrukus vėl sušmėžuos ryškiai geltona spalva Čempionų lygos vandenyse.
