© Eurofootball.lt
Puolimo linijos atstovai, su %p02009 priešakyje, stabilumu nepasižymi. Didžioji puolėjų dauguma yra žalia, kaip salotų lapai. Tiek %p02129, tiek %p01907, tiek %p02230. Iš patyrusių – tik vienas %p02007 – tiek neaiški figūra, kad kitas treneris jau seniai būtų iš rinktinės jį pašalinęs, remdamasis principu „kuo toliau nuo bėdos“.
%p00219 neaiškios formos, nuo to momento, kai perėjo į „%c00003“, ir kartu su juo tokia pat visa saugų linija. %p00037 jau nustojo stebinti varžovus, o kartu su tuo nebepatenka į pagrindinę klubo sudėtį. %p02498 ir %p01876 šiame sezone nebe tie, kuriuos esame įpratę matyti. Vienintelis %p01988 rodo neblogą formą ir yra savo tikras komandos lyderis.
Aiškaus stipriausiojo vartininko taip pat nematyti. Dabar vartus gina %p02294, bet dėl to kad kitų kol kas nespėta apšaudyti. Tarp gynėjų viskas buvo gerai, bet %p01867 staiga vienu kvailu poelgiu iniciavo savo pašalinimą iš rinktinės. Teko archyvuose ieškotis paties %p02339. Tačiau ir šis patyrė traumą.
Bendrai paėmus treneriui Svenui Goranui Ericssonui yra apie ką pagalvoti prieš prasidedant varžyboms Portugalijoje. Ne anglų naudai kalba ir istorija.
Istorija
Aukščiausias iki šiol anglų pasiekimas Europos čempionatuose – tai pusfinalis. O viskas dėl ko? Dėl to, kad savo laiku jie ignoravo tarptautinius turnyrus.
Iš pat pradžių visos tarptautinės pirmenybės futbolo gimtinėje buto priimtos su akivaizdžiu skeptiškumu. Britai pripažino tik vieną turnyrą – Didžiosios Britanijos čempionatą. O žaisti su kažkokiais tai prancūzais, vokiečiais ir pietų amerikiečiais – na atleiskit... Tačiau po kurio laiko jie susiprato, kad tai aukso gysla, ir nusprendė ginčyti stipriausios Pasaulio futbolo tautos vardą. FIFA įvertino futbolo pradininkų meilę Didžiosios Britanijos čempionatui ir ilgalaikį Pasaulio taurės vengimą, ir dėl to skyrė tik vieną kelialapį keturiems. Atrankinis turnyras vyko jau seniai pamėgto Didžiosios Britanijos čempionato pagrindu, ir jis baigėsi įtikinama anglų pergale. Velsas nugalėtas rezultatu 4:1, iš Šiaurės Airijos tiesiog pasityčiota – 9:2. Kelialapio likimas buvo sprendžiamas rungtynėse Glazge, kur anglai laimėjo minimalia persvara. Anglijos rinktinė išvažiavo už septynių jūrų marių – į Braziliją tam, kad užsitraukti gėdą jau antrose rungtynėse. Gėda užsitraukta rungtynėse prieš tokia futbolo tautą, kaip JAV. Pirmose rungtynėse nugalėta Čilė 2:0. Paskutiniosiose varžybose anglai nusileido ispanams ir išvyko namo, kur jiems teko išklausyti apie save daug įdomaus ir ne itin malonaus.
1954 metų Pasaulio čempionato atrankos priešininkai buvo tie patys. Ir vėl gi Jurgio kavalerija pasiekė šimtaprocentinį rezultatą. Velsas vėlgi pralaimėjo 1:4, šiaurės airiai sužaidė padoriau, nei praeitą sykį – 1:3, o škotai „Hampden Park“ stadione nusileido nemaloniu rezultatu 2:4. Pirmajame finalinio turnyro etape anglai lygiosiomis (4:4) sužaidė su Belgija, vėliau laimėjo prieš čempionato šeimininkus šveicarus. Ketvirtfinalyje jų laukė tuometiniai Pasaulio čempionai – Urugvajaus rinktinė. Po to, kai susitikimas baigėsi „Celestos“ pergale 4:2, anglai vėl išvyko namo tuščiomis.
1956 metais FIFA nusprendė nebesityčioti iš britų, ir keturi siamo dvyniai buvo išskirti. Ir visi keturi pirmą ir paskutinį kartą vienu metu pateko į finalinį turnyrą. Norint iškovoti kelialapį į Švediją reikėjo aplenkti danus ir airius, ir su šia užduotimi anglai puikiai susitvarkė. Burtai lėmė žaisti grupėje kartu su būsimais čempionais brazilais, austrais ir tokių varžybų naujoke – TSRS rinktine. Vietoje trijų rungtynių anglams teko žaisti ketverias. Tris planuotas varžybas anglai baigė lygiosiomis, o papildomose jie pralaimėjo (0:1) TSRS komandai ir iš varžybų pasitraukė.
Iš karto po to pasitaikė galimybė reabilituotis pirmajame Europos čempionate, tačiau vykti į jį anglai atsisakė.
Kad patekti į Pasaulio čempionatą Čilėje, anglams reikėjo peržengti Portugalijos ir Liuksemburgo rinktines. Jie tai sėkmingai ir padarė. Čilėje Anglijos komanda sugebėjo iš grupės išeiti su trimis taškais – pergalė prieš argentiniečius, lygiosios su bulgarais ir pralaimėjimas nuo vengrų. Tačiau ketvirtfinalyje jų laukė esamasis ir, kaip vėliau paaiškėjo, būsimasis Pasaulio čempionas – Brazilija. Rezultatas – 1:3. Viso gero, 1962 metų Pasaulio čempionate...
Bandyti savo laimę Euro-1964 anglai visgi pasiryžo, tačiau jau atrankinėse gavo skaudžią pamoką. Po namų lygiųjų su prancūzais, svečiuose, „Park de Princes“ stadione jie nusileido 2:5.
1966 metų Pasaulio čempionatas vyko Anglijoje, todėl kvalifikacinių varžybų Alfos Ramsie komandai žaisti nereikėjo. Kaip vėliau paaiškėjo, ne veltui. Iš grupės, kurioje buvo urugvajiečiai, prancūzai ir meksikiečiai, anglai išėjo gana lengvai. Dvi pergalės ir lygiosios su amžinu priešu – Urugvajumi. Nežinia kokia būtų ketvirtfinalio su Argentina baigtis, jei ne liežuvio už dantų nelaikantis latinoamerikiečių komandos kapitonas Antonio Ratinas. Vienas neatsargus necenzūrinis žodis rungtynių teisėjo adresu, ir argentiniečių delegacija neteko savo kapitono. Pasirodo arbitras mokėjo ispanų kalbą. Turėdami kiekybinę persvarą anglai sugebėjo pasiekti minimalią pergalę. Apie 1966 metų finalą Anglija – Vokietija (VFR) vis dar kyla nemažai kalbų. Vokietijoje iki šiol keikiamas tarybinis teisėjas Tofikas Bachramovas. Kamuolys po Jeffo Hersto, greičiau nekirto vartų linijos, nei jose pabuvojo. Tačiau po konsultacijų su Bachramovu pagrindinis teisėjas kamuolį užskaitė, ir rezultatas tapo 3:2 anglų naudai. Vėliau Herstas įmušė dar vieną įvartį, padarydamas hat-tricką. Tokiu būdu, ne be Bachramovo pagalbos, Anglijos rinktinė pirmą ir kol kas vienintelį kartą tapo Pasaulio čempione.
Į po dviejų metų sekusį Europos čempionatą Anglijos komandą pateko laimėjusi atrankinį turnyrą prieš Britų salyno kaimynus. Vėliau atkrintamosiose varžybose du kartus nugalėta Ispanijos rinktinė (1:0 namuose ir 2:1 išvykoje). Finaliniame turnyre Italijoje jie pusfinalyje nusileido jugoslavams, o kovoje už trečiąją vietą nugalėjo Tarybų Sąjungos futbolininkus.
Kitas panašaus lygio pasiekimas įvyko tik praėjus 28 metams, Euro-96 varžybose, vykusiose, kaip ir visi jų sėkmingi turnyrai, jų teritorijoje. Išėję ne iš pačios lengviausios grupės (Šveicarija, Olandija, Škotija), anglai vėl nuskriaudė ispanus, bet buvo sustabdyti istorinių priešininkų vokiečių pusfinalio stadijoje.
Už kelialapį į Eurpo-2000 Anglija pradėjo kovoti su favorito etikete. Kitaip ir būti negalėjo. Atrankos grupės priešininkai, švedai ir lenkai, išgyveno žanro krizę, nepataikę į taktą atrankinėse varžybose į Pasaulio čempionato finalinę dalį Prancūzijoje. Bulgarai gi ją pasiekė, tačiau tenai buvo gerokai išjuokti. Dar vienas priešininkas – Liuksemburgas – realiu šansų patekti į bet kokių varžybų finalą neturi.
Pradžia atrodė daug žadanti. Jau pirmąją rungtynių Stokholme minutę Alanas Sheareris (%p02396) įmušė į Magnuso Hedmano (%p01514) vartus. Ir viskas. Skandinavai atsakė dviejais įvarčiais. Švedų vartininkas pakabino didžiulę spyna ant savo vartų, ir daugiau atrankinėse varžybose nebepraleido. Anglai gi pasiekė bevaises ir blyškias lygiąsias „Wembley“ stadione prieš ne pačią meistriškiausią Bulgariją. Glennas Hoddle erzino beveik visus. Rinktinė byra, čia dar jo skyrybos su žmona, romanas su madam aiškiarege, ir keletas ne itin vykusių pasisakymų.
Atsistatydinimas įvyko. Iš kūrybinių atostogų grįžo Kevinas Keeganas, iš karto nustebinęs visuomenę savo žodžiais apie tai, kad Anglijos trenerio postas patikimas tik vienąkart gyvenime, ir išbūti jame reikia tik taip, kad po to nebūtų gėda už nekaip sužaistas rungtynes. Vargais negalais futbolo pradininkai užėmė antrąją vietą penktojoje grupėje ir pasiekė atkrintamąsias varžybas. Keegano komandos tenai laukė du susitikimai su ne ką mažesniais pradininkais – škotais.
Kokį susidomėjimą kėlė šios rungtynės, tikriausiai, sakyti net neverta. Į Glazgą ir Londoną suvažiavo beveik visi žymiausi abiejų rinktinių gerbėjai – dainininkai, artistai, politikai. Didžiosios Britanijos ministras-pirmininkas, škotas Tony Blairas stengėsi rodyti savo neutralumą, nors visi suprato, kad jo širdis yra kalnuose. Visa Britanijos policija pastatyta ant kojų. Du raudonplaukio Paulo Scholeso (%p02498) įvarčiai „Hapden Park“ stadione apsprendė anglų sėkmę. Tačiau tikslus Dono Hutchinsono smūgis Londone įmaišė į anglų medaus statinę didelį škotiško deguto šaukštą.
Finalinio turnyro grupės varžybose, kurioje be anglų buvo Rumunija, Vokietija ir Portugalija, Anglija užėmė galutinę trečiąją vietą ir į ketvirtfinalį nepateko. Du pralaimėjimai nuo rumunų ir portugalų vienodu rezultatu 2:3 buvo šiek tiek nuskausminti pergale prieš vokiečius minimaliu rezultatu. Įvartį įmušė Alanas Sheareris. Tačiau nei šis įvartis, nei kiti keturi, įmušti Belgijoje ir Olandijoje neleido jiems tęsti kovą dėl medalių.
Atrankines Pasaulio čempionato varžybas Anglijos rinktinė taip pat pradėjo su Euro-2000 nusivylimo našta bei skaldoma vidinių nesutarimų. Po siaubingo starto, pasireiškusio pralaimėjimu vokiečiams „Wembley“ stadione, atsistatydino Kevinas Keeganas. Prasidėjo pokalbiai, kas galėtų perimti vairą, diskusijos, nuomonės liejosi laisvai... Svarstomos įvairios kandidatūros, tačiau galutinis rezultatas buvo toks, kurio nesitikėjo niekas. Anglai nusprendė nusižengti vienam iš savo postulatų ir vadovauti rinktinei pasikvietė užsienietį – švedą Sveną Goraną Erikssoną. Iki tol nė vienas svetimšalis, ką ten svetimšalis, nė vienas kitoks britas, ar tai būtų škotas ar airis, nebuvo prileidžiamas prie šio lovio. Daug kas dėl to labai supyko, ypatingai broliai Bobby ir Jackie Charltonai. Kaip ten bebūtų, tradicijų laužymas pasiteisino. Anglai pasiekė puikią pergalių seriją, kurioje buvo ir puiki pergalė Miunchene prieš prakeiktuosius vokiečius, ne šiaip pergalė, o 5:1. Tiesa, anglai vos visko nesugadino rungtynėse su graikais, tačiau Davido Beckhamo (%p00219) smūgis paskutinėmis sekundėmis viską pastatė į tinkamas vietas. Na ir suomiai pagelbėjo, lygiosiomis sužaisdami su vokiečiais. Galutinis rezultatas – pirmoji vieta ir kelialapis į Japoniją ir Pietų Korėją.
Pasaulio čempionate anglai buvo ta komanda, kuri savo kozirius išsimesdavo iki pertraukos, o vėliau kentėdavo nemažus sunkumus antroje rungtynių dalyje. Būtent tai apsprendė pražūtingo ketvirtfinalio likimą. Anglai pirmavo rungtynėse su Brazilija, bet prieš pat pertrauką praleido išlyginamąjį įvartį, o antrajame kėlinyje Brazilijos komanda pribaigė Erikssono auklėtinius po neįtikėtino Ronaldinho (%p00210) baudos smūgio.
Švedų specialistas greitai suprato, kur reikia dirbti, ir jau šių metų turnyro atrankiniame cikle jo komanda nepraleido nė vieno įvarčio antrajame kėlinyje. Maža to, tris kartus pralaiminėdama pasiekdavo pergalę (du kartus prieš Slovakiją, vienąkart – prieš Makedoniją). Iš likusių penkių rungtynių tris Anglija laimėjo „sausai“ – 2:0, ir dar dukart sužaidė lygiosiomis. Iš tų lygiųjų itin vertingos rungtynėse prieš Turkiją. Laimėję prieš juos savo ketvirtose rungtynėse Anglija užsitikrino tam tikrą moralinę persvarą, o paskutiniojo turo lygiosios 0:0 neleido turkams pavyti grupės lyderių.
Žvaigždė
Ponios ir ponai, pasiruoškite kas valerijono lašus, kas vėmimo maišelius, kalbėsime apie pagrindinę Anglijos rinktinės žvaigždę, jos kapitoną, Madrido „%c00003“ saugą Davidą Beckhamą. Prieštaringa asmenybė, dėl to niekam nekyla ginčų. Kažkas myli jį labiau nei savo motiną, kažkas galėtų pasmaugti be jokios sąžinės graužaties.
Kas nors ims prieštarauti, kad jis žaidžia ne toje pozicijoje arba atlieka ne tą vaidmenį, kurios dėka galima užsitarnauti „žvaigždės“ statusą. Tačiau panašūs pokalbiai yra niekiniai. Reikalas tame, kad „žvaigždės“ statusas yra gana empirinis. Žvaigžde reikia vadinti klubo atstovą, apie kurį daugiausia kalbama, kuris turi didelę įtaką klubo pasirodymams. Nei pozicija, nei žaidimo stilius jokios įtakos čia neturi ir nieko neįtakoja.
Štai, pavyzdžiui, kas šiandienos „%c00040“ žvaigždė? Teisingai - %p01874, žaidžiantis puolėjo pozicijoje. O kas šiandienos „%c00062“ žvaigždė? Kaka (%p01120), žaidžiantis kairiojo saugo vietoje. O „%c00042“? Žinoma – Romanas Abramovičius, kuris aikštėje visai nepasirodo.
Davidas Beckhamas įsilieja į šį sąrašą kuo puikiausiai. Sakome „anglų futbolas“, o manome – „Beckhamas“, sakome „Beckhamas“, o manome – „anglų futbolas“. Jis žaidžia už šalies rinktinę, yra vedęs vieną gražiausių visos Britanijos moterų. Be to, jis nacionalinės komandos kapitonas. Kas gi daugiau, jei ne Beckhamas?
Dabar truputį apie tai, ką visi žino. Davidas Beckhamas gimė 1975 metų gegužės 2 dieną Leytonstono miestelyje. Po nesėkmingo mėginimo papulti į „Leyton Orient“ vaikų komandą, Beckhamas mokėsi „%c00052“ vaikų futbolo mokykloje (šiais metais Victoria Beckam į šią mokyklą mokytis išleido jųdviejų sūnų Brooklyną). 1991 metų liepos 8-ąją jis pateko į „Manchester United“, kurio sudėtyje debiutavo po metų pusiau oficialios taurės rungtynėse prieš „Brighton and Hove Albinion“. Pirmasis Anglijos čempionato pasirodymas įvyko 1995 metų susitikime su %c00059“.
Jau 1996-ais metais Beckhamas, pastovus Anglijos jaunimo rinktinės narys, buvo pakviestas į pagrindinę šalies komandą. 1996/97 metais, daugiausia dėl puikaus baudos smūgių atlikimo, Beckhamas pripažintas metų Jaunu žaidėju ir buvo antras geriausias žaidėjas čempionate. Tais pat metais jis laimėjo Anglijos čempionų titulą, atstovaudamas „raudoniesiems velniams“. Dar po metų jis jau tapo pagrindiniu žaidėju ir rinktinės sudėtyje, ir, žinoma, iškeliavo su Hoddle vadovaujama komanda į Prancūzijoje vykusį Pasaulio čempionatą.
Pirmosiose dviejose rungtynėse Hoddle Beckso į aikštę neišleido, bet paskui, kai anglų patekimas į aštuntfinalį tapo abejotinas, jis pasirodė rungtynėse prieš Kolumbiją ir įmušė puikų įvartį, tapdamas praktiškai nacionaliniu didvyriu. Tiesa, jau pirmosiose atkrintamosiose varžybose jis tapo kažkuo panašiu į anti-didvyrį, gaudamas raudoną kortelę antrojo kėlinio pradžioje. Dėl šio įvykio kažkaip užsimiršo tai, kad prieš tai „Spice Boy“ atliko rezultatyvų perdavimą Owenui (%p02009). Anglija iškrito, Beckhamo karjerai iškilo grėsmė.
Euro-2000 Becksas sužaidė visose rungtynėse, tačiau pati Anglijos rinktinė pasirodė tiek bjauriai, kad tų rungtynių buvo tik trys. Po dviejų metų Pasaulio pirmenybėse, kur Anglija pateko dėka Davido baudos smūgio į Graikijos vartus, šis realizavo baudinį į Argentinos vartus, ir kartu su komanda pasiekė ketvirtfinalį, kuriame Davido Seamano klaida neleido nugalėti Brazilijos. Dabar gi prieš akis ketvirtasis Davido Beckhamo didelis turnyras, jis pačiame savo jėgų žydėjime, ir Anglijos rinktinėje lyg ir viskas tvarkoje. Tad kas gi trukdo?
Silpnoji grandis
Anglijos rinktinė – tai visada unikalus reginys. Jos silpniausioji grandis niekada nepasirodo aikštelėje (jei tik labai labai retai be rūbų t.y. nuogi). Užtad už stadionų ribų, tolėliau nuo apsaugos, save išreiškia visu pajėgumu, daužydami parduotuves, laužydami mašinas ir terorizuodami vietinius žiūrovus – vienu žodžiu, visokeriopai drumsdami ramybę.
Kalbama, žinoma, apie Anglijos rinktinės fanatus. Mūsų krepšinio grandų „Žalgirio“ ir „Lietuvos Ryto“ aistringiausiųjų gerbėjų susistumdymai atrodo vaikiškais žaidimais, palyginus su vandalizmu, kurį bet kokios išvykos metu mėgsta pademonstruoti ultros iš Britanijos salos.
Dar aštuntajame dešimtmetyje anglų sirgaliai pradėjo įgyti pačių grėsmingiausių sirgalių reputaciją. Muštynės prieš rungtynes išeiginių metu jau tuomet buvo įprasta laiko praleidimo forma britų miestu darbininkų kvartalų gyventojų gretose. Nuo tų laikų sirgalių šiurkštumas tik auga. Iš pastarųjų didžiųjų įvykių Pasaulio čempionatas Prancūzijoje tapo tikruoju anglų fanatų benefisu.
Šiaip, šįsyk yra kažkokia, ne tokia artima nuliui, tikimybė, kad viskas bus daugiau mažiau taiku. Reikalas tame, kad po kai kurių įvykių, lydėjusių Anglijos – Turkijos rungtynes, UEFA rimtai pradėjo šnekėti apie anglų diskvalifikacijos iš Europos čempionato galimybę, jei šios šalies federacija nesugebės sutramdyti savo gerbėjų aršumo.
Po šio pakankamai rimto signalo seniausiosios kontinento futbolo federacijos valdininkai sujudo. Už juos kalbėti, žinoma, teko rinktinės treneriui Svenui Goranui Erikssonui. Švedų specialistą įpareigojo kreiptis į sirgalius su pareiškimu. Ir jis parašė atvirą laišką anglų fanatų lyderiams, su prašymu labiau kritiškai vertinti savo elgesį Euro-2004 metu ir apskritai.
Erikssonas pagyrė fanatus už jų pavyzdinį susilaikymą, pademonstruotą prieš ir po neseniai vykusių draugiškų rungtynių su Portugalija metu. Anglijos rinktinės vyriausias strategas išreiškė viltį, kad tie anglai, kurie nėra jo auklėtiniai, likusių draugiškų rungtynių ir Europos čempionato metu elgsis taip pat taikiai. Jis paprašė jų neleisti futbolo chuliganizmui sugriauti finalinę Euro-2004 dalį, kurioje Anglijos rinktinė gali pasirodyti ypatingai. „Taip, mes turėjome problemų praeityje, - parašė Erikssonas. – Tačiau aš tikiu, kad mes sugebėsime suderinti mūsų santykius ateityje“. Kaip žinia, Erikssonas turi nepaprastai didelį autoritetą tarp britų sirgalių, ne tik kaip futbolo specialistas, bet ir šiaip, kaip asmuo. Taigi, jo laiškas gali tapti ramaus gyvenimo garantu Portugalijos miestams, kuriose žais Anglijos rinktinė. Be to, reikia pažymėti, kad fanatus veikia ne kiek trenerio žodžiai, kiek rodomo žaidimo kokybė ir jų rungtynių rezultatai. Pralaimėjimas Pasaulio pirmenybių ketvirtfinalyje, kaip ir vokiečių pralaimėjimas brazilams finale, Anglijoje kažkodėl buvo priimti labai pozityviai, todėl, galima sakyti, kad dabar fanatai yra „geresni“. Tačiau silpnoji grandis visuomet lieka silpnąja grandimi. Vien dievas žino, kaip jie nuspręs elgtis tuo atveju, kai Anglijos rinktinės išvyka į Portugaliją bus jų kriterijais įvertinta tik patenkinamai...
Viltis
Mažai kas turi įžūlumo Anglijos rinktinę priskirti prie Europos čempionato favoritų. Tačiau ši rinktinė gali tapti favoritu jau turnyro eigoje. Viskas priklausys nuo tų futbolininkų, kuriuos tenka pavadinti Anglijos rinktinės viltimi – jos jaunimą.
Tokie žaidėjai kaip Ledley Kingas (%p02215), Owenas Hargreavesas (%p00037), Alanas Smitas (%p02230), Darius Vassellas (%p01907), %p02129, jei pasiseks, džiugins Anglijos rinktinės sirgalius dar ne vieną dešimtmetį. Jie yra jauni, jie yra talentingi, jais tiki treneris, jie nesusivaržę ir jie gali nustebinti. Savo sirgalius – maloniai, kitus – kuo toliau, tuo nemaloniau. Juodi ir balti, raudonplaukiai ir blondinai, kilę iš įvairių Anglijos regionų ir net vienas anglų šeimos iš Kanados atstovas – jie atstovauja Angliją ir visą jos įvairumą.
Kažkada jaunu buvo ir Michaelis Owenas. Ne kiek amžiumi (Už Vassellą, Kingą ir Smithą jis vyresnis tik metais), kiek statusu. Dabar gi Owenas yra Anglijos komandos senbuvis. Jaunu jis buvo tada, kai šešioliktą minutę po Davido Beckhamo perdavimo jis atsiplėšė nuo Javiero Zanetti (%p01359) ir pasitraukė į šoną nuo Jose Chamoto ir mušė pro Carlosą Roa (%p01047). Bet tai nepadėjo: Anglija pralaimėjo baudinių serijoje, ir Owenas verkė kaip vaikas.
Owenas Hargreavesas gimė Kanadoje, visą gyvenimą žaidė Vokietijoje. Bet kadangi jo tėvukas yra kilęs iš Boltono, tai suprantama, kad jam žaisti tik Anglijos rinktinėje. Miuncheno „%c00001“ jis dažniausiai pasirodo tik po keitimo, todėl Svenas Goranas Erikssonas stengiasi jį leisti tik po pertraukos ir rinktinėje. Esant tinkamam progresui ir nukreipiant tinkama linkme jis gali išspręsti amžinąją anglų problemą su kairiuoju saugu.
Apie Wayne Rooney yra be pertraukos šnekama jau daugiau nei metai, tačiau Darius Vassellas ir Alanas Smithas pirmauja prieš jį, jei vertinti demonstruojamo žaidimo stabilumą. Be to pastarieji du gali žaisti antraisiais puolėjais (kalbant ne apie rezultatyvumą, o apie jų vaidmenį aikštėje ir perdavimų kryptį), o Rooney, kai išaugs, bus tiktai pirmuoju puolėju. Sprendžiant iš to, kaip jis žaidžia šiandien, galima prognozuoti jam ilgą buvimą karjeros zenite, kažką panašaus, kaip buvo Alanui Sheareriui.
Ledley Kingas – tai naujasis Solas Campbellas (%p01696). Viskas čia aišku. Ne veltui šis tamsiaodis gynybinio plano žaidėjas baigė „%c00052“ sporto mokyklą, būtent tą, iš kurios kilęs ir Campbellas. Na ir po pastarojo išvykimo į „%c00041“ ne kas kitas, o Kingas užėmė jo vietą. Šiaip Kingas yra labai greitas, bet, kartu su tuo ir katastrofiškai nesėkmingas. Pavyzdžiui, pirmasis jo sezonas susidėjo iš vienintelių rungtynių, kuriose jis gavo traumą ir iškrito. Užtad per tris metus Premier lygoje jis spėjo tapti greičiausio įvarčio autoriumi. Arba, jo debiutas Anglijos rinktinėje turėjo įvykti dar 2002 metų vasarį, tačiau pačiu paskutiniu momentu Kingas gavo traumą. Užtad sugebėjęs išeiti į aikštę vilkėdamas Anglijos rinktinės marškinėlius tuojau pat įmušė įvarti portugalams.
Dar ne taip seniai anglų treneriai vadovavosi pirmiausia konservatyvumu, rinkdamiesi žaidėjus į rinktinę. Jie geriau pasikviestų Paulą Gascoigne, nei leistų pasireikšti perspektyviam, bet nelabai patyrusiam jaunam žaidėjui. Tačiau Svenas Goranas Erikssonas ne toks. Jis išnaudoja visą prieinamą medžiagą, nekreipdamas dėmesio kur, ir kiek ilgai žaidžia kandidatai į Anglijos rinktinę. Ir atrodo, kad, šiokio tokio Erikssono eksperimentavimo dėka, būtent jaunieji Anglijos futbolininkai turi didžiausias galimybes sužibėti Euro-2004 metu.
